Kiek tiksliai paketų buvo, nežino, bet visi nešė bent jau po vieną paketą. Romanas uždegė cigaretę ir įdėmiai klausėsi.

Jis vairavo automobilį. Jis išsigando ir bėgo. Nesimatė jokių skiriamųjų ženklų, nei kad kažkas jį stabdytų, nematė. Padidino greitį, važiavo greitai, bet negali pasakyti kokiu greičiu. Taip važiavo apie tris kilometrus. Važiavo keliu link -neprivažiavus miestelio suko į kairę link kapinių. Švyturėlius pamatė kelio vingyje, negali pasakyti kuriame. Negali pasakyti, kodėl nestojo, kai pamatė švyturėlius. Ką jis žino, apšaudė.

Viskas įvyko labai greitai, važiavo apie minutes, ne ilgiau. Nuo to momento, kai į juos pradėjo šaudyti, iki kol sustojo prie kapų nuvažiavo apie 3 kilometrus. Jis negirdėjo, kad būtų kulka pataikiusi į automobilį, jokio garso negirdėjo. Niekas pagalbos neprašė, niekas iš mašinoje sėdėjusių žmonių nesakė, kad kažką sužeidė, sustoti niekas neprašė.

Jis buvo blaivus, jis praktiškai negeria, nuo narkotikų nebuvo apsvaigęs, kadangi narkotikų nevartoja. Atvažiavus į aikštelę prie - kapinių, visi lipo iš mašinos ir viskas.

Negali pasakyti, ar kas automobilyje liko, nematė to, kadangi, jis išlipo iš mašinos ir bėgo. Jis bėgo vienas. Jis nežinojo, kad kažkam iš žmonių, kuriuos jis vežė savo automobiliu, reikia pagalbos. Kaukių neturėjo. Automobilis jo, jis juo naudojasi. Ar raktelį paliko, ar pasiėmė, neprisimena. Atvažiavus į tą aikštelę pamatė, kad atvažiuoja automobilis.

Jaunimas. Santuoka

Jis negali pasakyti, ar tai tas pats automobilis atvažiavo, iš kurio į juos šaudė. Paskui juos automobilis važiavo visus tris kilometrus, bet jis nesuprato, kad jį stabdo pareigūnai. Nežino, kas jam turėjo sumokėti, taip pat nežino ir kiek. Nematė, kad A. Ar kas turėjo telefonus, nežino. Jis nežino, negali pasakyti nei iš kur, nei ar seniai A. Važiuojant girdėjo, mano, tris šūvius.

Kai sustojo prie kapinių, daugiau niekas nešaudė, jis negirdėjo. Nors prie kapinių jau nešaudė, bet jis vis tiek pabėgo, kadangi buvo išsigandęs. Iš atvažiavusio automobilio išlipusių žmonių nematė, negali pasakyti, ar jie buvo apsirengę civiliais rūbais, ar uniformuoti.

Jeigu būtų žinojęs, kad iš važiuojančių automobilyje kažkam reikia pagalbos, tikrai būtų sustojęs ir stengęsis padėti. Negali pasakyti, ar automobilyje liko kokių nors jo daiktų. Bagažinėje buvo jo ir brolio vaiko drabužių. Daugiau jokių daiktų neprisimena, kad būtų.

Nežino, ar tie vaikinai, kuriuos vežė turėjo kokių nors ginklų, ar jie kokių daiktų turėjo, negali pasakyti, nematė 4 t. Pagal pateiktą įtarimą kaltu prisipažįsta dalinai. Pasinaudoja savo teise tylėti ir šiuo metu parodymus ir kitus paaiškinimus, taip pat ir dėl to, kuria dalimi pagal prisipažįsta kaltę, teikti atsisako 4 t. Kieno tos cigaretės jis neklausė, nenorėjo į tai gilintis. Jam E. Apie pinigų sumą, kurią gaus kalbėjo tiek, kad E.

Jis sutiko, kadangi norėjo užsidirbti, E. Jie tarėsi, kad jis veš cigaretes, todėl jis nešė tik vieną mažą dėžutę, nes kitiems buvo sunku nešti. Jam nepriklausė nešti, nes jis turėjo cigaretes vežti automobiliu.

Tą pačią dieną, kai važiavo į mišką, jis susitiko su E. Tą dieną apie 19 val. Jie su E. Apie val. Nežino, kas jam skambino, su kuo jis bendravo. Taip pat nežino ir kas tų cigarečių savininkas. Jis nežino, kas jam būtų sumokėjęs pinigus. Iš - jie važiavo automobiliu, kokiu negali pasakyti, kažkokie E. Tie draugai buvo specialiųjų pajėgų tepalas siūlėms, vienas iš jų liko -prie metalyno, o kitas vairuotojas išvažiavo palikęs juos tris.

Iš - vežti cigarečių į kažkokią vietą - kažkur netoli -tiksliai nežino kur, važiavo su E. Šalia jo sėdėjo kitas vaikinas metų, dar visai jaunas, vaikas. Jie važiavo tiesiai iš -nebuvo niekur sustoję, nes skubėjo.

Ten jau buvo nemažai žmonių: buvo tas A. Ten buvo Audi automobilis, atrodo, bet tiksliai nėra įsitikinęs. Jo nematė. Atvažiavo prie metalyno apie 22 val. Tada sulipo į vieną automobilį, į tą Audi automobilį.

Sulipo jis, kitų nepamena, važiavo penkiese arba šešiese. Važiavo tiesiai į mišką, važiavo šiek tiek asfaltu, paskui važiavo žvyrkeliu. Negali pasakyti, ar toli važiavo, galvoja, gal kokį kilometrą ar pusantro. Atvažiavo į mišką, važiavo miško keliuku, ten, jam atrodo, jau buvo Fordas paliktas, kuriuo jis paskui važiavo. Kai atvažiavo į mišką, ten A. Jis žino, kur gyvena A. Tada jis sėdo į Fordą, jį vairavo, kas specialiųjų pajėgų tepalas siūlėms su juo negali pasakyti, neprisimena kas nei specialiųjų pajėgų tepalas siūlėms.

Važiavo žvyrkeliu pakankamai ilgai, laikas galėjo būti apie pusę dvyliktos nakties. Atvažiavo į mišką kažkur, vietovės negali apibūdinti, paliko kažkur prie keliuko abu automobilius. Kai išvažiavo iš tos vietos, kur laukė miške, iš pradžių važiavo žvyrkeliu, o paskui miško keliuku, bet dabar jau tikrai nepamena.

Palikę mašinas visi ėjo per mišką, buvo šešiese ar septyniese, tiksliai nepamena. Atrodo, kad pirmas ėjo A. Negali pasakyti, kas kelią rodė. Jis radio stotelės neturėjo einant per mišką. Negali pasakyti, ar kas turėjo radijo stoteles Eidami link valstybės sienos ėjo pro kažkokias kapinaites, ėjo toli, kelis kilometrus, sunku pasakyti mišku koks atstumas.

Jam atrodė, kad kažkas liko prie mašinų, negali pasakyti, kas liko. Jis liko pievoje. Kiti nuėjo link. Prie - jis užmigo, negali pasakyti kiek laiko laukė. Negali pasakyti, ar ėjo per sieną į -bet mano, kad nėjo, nematė ten jokios sienos. Kažkas iš kartu ėjusių sakė, kad ten galima vaikščioti, todėl mano, kad per sieną į - nėjo, kad buvo Lietuvoje. Jis žinojo savo darbą, kad turės cigaretes vežti automobiliu ir daugiau niekuo nesidomėjo.

Jis nematė jokių pravažiuojančių mašinų. Kažkas jį pažadino, ar atsibudo nuo triukšmo, kai atsibudo jau cigaretės buvo suneštos, nes jie truputėlį paėjo, cigaretės buvo jau suneštos prie keliuko. Tada visi paėmė po kažkiek cigarečių paketų, jos buvo supakuotos į juodą polietileninę plėvelę, buvo kažkokios petnešos pritvirtintos, nes jas nešė užsimetę ant nugaros.

Kas, po kiek nešė, negali pasakyti, bet nešė sunkiai — ant nugaros, gal dar rankose. Jis padėjo E. Jis paėmė iš jo du mažiukus paketus.

Cigaretes nešė visi kas buvo — E. Jie ėjo penkiese ar šešiese — jis, E. Ten R. Jis nekreipė dėmesio į tai kas ir kiek cigarečių neša, ar kas saugo ir praneša, jam svarbiausia buvo sėsti į mašiną ir važiuoti. Eidami sustojo pailsėti kelis kartus, kiek tiksliai nepamena, buvo sunku nešti. Cigarečių iki mašinų nenešė, jas paliko miške prie keliuko ir krūmai tokie šone yra, ten paliko. Ėjo link mašinų jis, G. Kaip atvažiuoti iki cigarečių, jam paaiškino Ūmus artritas. Kai jis atvažiavo iki tos vietos, kur buvo sudėtos cigaretės, jau buvo atvažiavęs G.

Mašiną įvarė galu, atidarė bagažinę, kas nuėmė bagažinės užuolaidą nežino, jis užuolaidos nepamena. Kas atlenkė sėdynes negali pasakyti, jis jų neatlenkė. Ar jos buvo iš anksto atlenktos ar ten vietoj atlenkė irgi negali pasakyti. Jam tą Fordą perdavė Ištaisyti už skausmas alkūnės. Kas skauda peties ne bendra cigaretes į mašiną, negali pasakyti, jis irgi dėjo paketus su cigaretėmis į mašiną, bet negali pasakyti kiek jų sudėjo.

Į Fordą sėdo jis už vairo, šalia jo atsisėdo kažkoks jam nepažįstamas vaikinas, kažkoks kaimietis, jo nepažįsta, anksčiau nebuvo matęs. Pirmas išvažiavo G. Kiek buvo iš viso cigarečių negali pasakyti, paskui įtarime matė, kad pakelių.

Susikrovę cigaretes išvažiavo iki žvyrkelio, jis važiavo paskui G. Jis nematė, ar važiuojant per mišką G. Jis atsiliko dar važiuojant per mišką.

Bevažiuojant link - G. Ar buvo švyturėlis, nematė, jeigu ir buvo jis nebuvo įjungtas, nes būtų matęs, jeigu jis būtų buvęs įjungtas, pamatė, kad žmogus stovi, tačiau, kad jį stabdytų nematė. Nestojo todėl, kad nepagalvojo jog tai policija, elgėsi ne taip kaip policija, išsigando, todėl ir nestojo. Apvažiuodamas tą automobilį užkliudė jį, negali pasakyti kurią vietą kliudė, ant žmogaus neužvažiavo. Nuvažiuodamas matė per galinį veidrodėlį, kad buvo iššautas fejerverkas.

Važiuojant link -žvyrkelyje, po pirmo posūkio nesuvaldė automobilio, ant kelio jį kelis kartus apsuko, įvažiavo į griovį ir atsitrenkė į kažkokius rąstus. Jis ir su juo važiavęs vaikinas iššoko iš automobilio ir pasileido bėgti per mišką. Bėgo atskirai. To vaikino po šito specialiųjų pajėgų tepalas siūlėms nebuvo sutikęs. Ėjo iki kažkokio kelio, sustojo automobilis, pavežė jį iki -iki to namo, kur gyvena A. Kai važiavo iš -jis nežinojo, kad tų cigarečių nešti ar vežti važiuos ir G. Tikrai žino tik tiek, kad jam užsidirbti cigaretes nešant pasiūlė E.

Negali pasakyti, ar m. Anksčiau su juo važinėdavo E. Jis turėjo pirštines, jas kažkur pametė. Gal ir turėjo tokią panašią į kaukę, į pošalmį, medžiaginį gobtuvą galvos, kad nebūtų šalta. Kur tą gobtuvą padėjo, negali pasakyti, galėjo ir mašinoje likti. Kai važiavo vežti cigarečių, jį perspėjo, kad turi apsirengti šiltai ir tamsiai. Apie telefoną nieko nesakė, ar turi jį pasiimti, ar ne. Asmens dokumento neturėjo, saugo, kad nepamestų, todėl ir neėmė. Buvo apsirengęs žvejybiniais rūbais — viršus toks švarkelis buvo kaip kareiviškas, maskuojančio audinio.

Švarkelio dydžio negali pasakyti, jie būna skirtingų dydžio. Tą švarką kažkur nusirengė, gal bėgdamas, tiksliai nepamena. Kaip tas vaikinas, kur sėdėjo šalia buvo apsirengęs, neatsimena. Švarkas buvo šviesiai žalios, kelių žalios spalvos atspalvių, pilkos spalvos, toks margas, užsegamas spaustukais. Pirštinės kareiviškos, maskuojančios spalvos, viršutinėje dalyje turi būti kišenėlė žibintuvėliui.

Jis nepersirengė atvažiavęs į mišką, taip atvažiavo apsirengęs iš namų. Jis buvo sulaikytas važiuojant su G. Jie yra jo draugai. Jis paprašė, kad G. Jis savo kaltę pripažįsta dalinai todėl, kad nemano, kad jie veikė kaip organizuota grupė, toje dalyje kaltės nepripažįsta. Jis nusprendė dabar duoti parodymus, kadangi apgalvojo visą situaciją, gailisi, kad padarė nusikaltimą, negalvojo, kad šitas nusikaltimas yra sunkus, jam atrodė, kad cigarečių vežimas nėra toks sunkus nusikaltimas, galbūt net administracinė atsakomybė, kad už tai skiria tik baudą, anksčiau taip galvojo.

Sulaikymo metu buvo dar streso būsenoje, kadangi buvo žuvęs jo geras draugas E. Kažkuris iš buvusių — G. Jis paskui pakalbėjo su E. Jis sutiko, o paskui buvo kaip jau pasakojo — E. Jam atrodo, kad iš - į - važiavo kartu E. Novako, m. Ukraina Rusijai už gamtinių dujų tiekimą buvo skolinga 2, mlrd. JAV dolerių — nuo m. Medvedevo teigimu, Ukraina privalo laikytis visų pasirašytų sutarčių. Tai išgirdęs V. Dėl gedimo KCB buvo atjungtas nuo perdavimo tinklo.

Barbershop ketveriukė — tai lyg iš stilingų kino filmų nužengusių vyrukų kvartetas.

Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius 2 redakcija (EVRK 2 red.)

Planas B penktadienio vakarui — dirbtinių žaibų muzika ir DJ Kormac 2 Šalyje suaktyvėjo transformatorinės alyvos grobikai 1 Statistika niūri Panevėžio rajonas šioje statistikoje ypač išsiskiria.

Čia per tą laikotarpį šiemet pavogta 10,5 tonos alyvos, kai pernai tuo pačiu metu buvo 6,2 tonos. Prancūzai rimtai bandys elektromobilių komponentus 1 Tobulinant ypač novatoriškas transporto priemones prireikė daugybės bandymų, skirtų nustatyti naujų dalių elektrinių variklių, elektros srovės paskirstymo blokų ir baterijų veikimui, saugumui ir ilgaamžiškumui.

Sovietinę užsklandą praskleidus 11 Dalyje jų įsikūrė naujos įmonės, dalis sparčiai virsta loftais.

De Havilland Dragon Rapide – Vikipedija

Jie dar pamena laikus, kai net ir varžtas, panaudotas kariuomenės tikslams, buvo paslaptis. Išrinkti geriausi elektronikos mėgėjų sukurti prietaisai Pagrindinis prizas atiteko elektronikos inžinieriui Šarūnui Šutavičiui už jo sukurtą elektrinį motorolerį. Dar tris prizus išsidalino kiti elektronikos entuziastai. Renkamas geriausias elektronikos mėgėjų sukurtas prietaisas Sukurtas bevielis elektrinių ir hibridinių transporto priemonių kroviklis 2 Pakrovimui naudojamas gerai žinomas elektromagnetinės indukcijos principas, kuomet elektromagnetinis laukas pirminėje apvijoje sukuria elektromagnetinį lauką o tuo pačiu ir elektros srov Netradiciniai elektros energijos perdavimo būdai 9 Trumpai apie viską iš eilės.

Vienlaidis būdas m.

Byla / - eTeismai

Londone, o po metų ir Filadelfijoje, įžymus išradėjas serbas N. Tesla demonstravo elektros energijos perdavimą vienu laidu. Gaisras Bangladešo sostinėje nusinešė daugiau nei žmonių gyvybes Kai kurie sužeistieji patyrė itin smarkius nudegimus, todėl medikai teigia, kad aukų skaičius neabejotinai augs. Didžiulis gaisras tankiai gyvenamame Dakos rajone kilo ketvirtadienį vakare, kai netikėtai sprogo elektros transformatorius.

Dauguma žmonių mirė uždusę smalkėmis, nes dūmai greitai apėmė gyvenamąsias patalpas ir parduotuves. Žiema nepristabdė elektrinės statybos darbų 1 Nuo statybų pradžios praėjusių metų lapkritį iki dabar atlikta penktadalis visų projekto darbų. Naujojo bloko eksploatacijos pradžia numatoma metų rugsėjį. Šiuo metu baigiamas pirmasis devintojo bloko statybų etapas — įgręžti visi pamatų poliai, kurių kiekvienas yra 29 metrų ilgio ir 88 centimetrų skersmens.

Jiems sunaudota kub. Kai Akhmetas išėjo į kiemą, berniukas žaidė su savo šuneliu Jali, senio širdžiai skaudėjo širdį - jo proanūkis atrodė kaip du vandens lašai, kaip jo dingęs sūnus: tie patys plaukai, ta pati duobė skruosto, tas pats pusmėnulio formos apgamas šalia kairės akies.

Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų aviacijos bazė viešųjų pirkimų statistika

Šamilis norėjo pasiimti su savimi senelio apsiaustą, bet paskui persigalvojo - sunku nešiotis. Jis susivyniojo antklodę, įkišo į krepšį, paėmė kareivio kepurę, seną durklą. Sakė: - Seneli, aš ryte grįšiu iš medžioklės, nesijaudink. Nakvosiu kalnuose. Senis tik linktelėjo galva - žmogus neturėtų daug kalbėti. Visą dieną jaunas medžiotojas kopė į kalnus.

Jali nusekė paskui jį. Vakare Šamilis nušovė vaiką, nulupo odą ir uždegė ugnį. Ant grotelių kepta mėsa. Patenkintas šuo išlindo rožinis liežuvis guli šalia.

Žvaigždės kabojo tiesiai virš galvos. Įvyniotas į antklodę berniukas snaudė prie ugnies. Staiga pūtė vėjas, trenkė aštrus griaustinis. Pylė lietus. Po lietaus upeliais šnypštė degančios ugnies anglys, berniuką supo tamsi tamsa.

Čiupęs ginklą ir antklodę, Šamilis puolė į nišą po uola, bet paslydo ant šlapio akmens ir riedėjo šlaitu, numesdamas ginklą. Jis bandė atsikelti, bet pajuto aštrų skausmą kojoje. Verkdama iš skausmo šliaužiau aukštyn. Pasiekęs uolą, jis prispaudė nugarą į jos atvėsusią pusę, bandydamas pasislėpti nuo vandens srovių.

Jo skruostais tekėjo ašaros, sumaišytos su lietaus lašais. Išsigandęs šuniukas glaudėsi šalia. Pistoletas ir antklodė buvo palikti šlaite.

Berniukas pradėjo sustingti. Jo permirkę drabužiai nešildė, ploną kūną supurtė didelis drebulys. Suspausta kulkšnis buvo patinusi, sukeldama nepakeliamą skausmą. Jis apkabino šuniuką, stengdamasis sušilti. Temperatūra pakilo, užmarštis persipynė su tikrove. Staiga Djali, pakėlęs ausis, urzgė, paskui gailiai rėkė, bandydamas pasislėpti už Šamilo. Berniukas pakėlė akis ir pamatė netoliese stovintį didžiulį vilką. Jo akys degė geltona ugnimi, ir berniukui atrodė, kad iš jo šonų sklinda garai.

Vilkas ilgai bėgo, iš atviros burnos išsiveržė specialiųjų pajėgų tepalas siūlėms kvapas. Mažasis medžiotojas sulaikė kvapą, vilkas urzgė ir priėjo arčiau, atsigulė šalia jo, kūnu uždengdamas jį nuo lietaus.

Sušilę berniukas ir šuniukas apsnūdo, nepastebėdami, kaip baigėsi lietus ir atėjo rytas. Vilkas taip pat snaudė, padėjęs galvą ant priekinių letenų, ir atrodė, kad jis kažką galvoja, bando priimti kažkokį sprendimą.

Staiga jis atsikėlė, laižė berniuko veidas karštu liežuviu ir trypė taku. Po kelių minučių atsirado žmonių. Akhmetas rankose laikė ginklą. Nepraeik pro šalį! Paskubėjęs Magomedas: - Paskubėk, greičiau! Kol berniukas sirgo, jis specialiųjų pajėgų tepalas siūlėms namuose, Akhmetas dar kartą nuėjo į tą vietą, kur berniuką užklupo perkūnija. Ant sausos žemės matėsi didžiulių letenų atspaudai, nišoje po uola pilkos vilnos kuokštai įstrigo kaip akmenys. Senio širdis buvo nerami, jo siela negalėjo rasti vietos.

Išsiuntęs pasveikusį anūką į Maskvą, jis beveik negyveno namuose, savaitę išvyko į kalnus, ieškodamas svetimo vilko pėdsakų. Tuo tarpu kaimuose jie pradėjo kalbėti apie neįprastą žvėrį.

Žmonių gandai jam priskyrė tai, ko nebuvo. Žmonės tikėjo ir netikėjo, seni žmonės purtė galvas - vilkolakis, sako, į šio vilko kūną pateko žmogaus siela, abrekas, išėjęs į kalnus, kad nepasiduotų valdžiai. Vyras buvo ar jodo akių sąnarių skausmas ies, žilaplaukė galva, dėmesingas žvilgsnis.

Kažkas jo figūroje priminė Akhmetą, buvo jausmas, kad jie kažkur susitiko. Pasveikinęs Makhashevas pristatė svečią: - Mūsų rajone kovojo generolas leitenantas Semjonovas iš Maskvos. Atėjau medžioti, prisimeni savo jaunystę. Jam reikia vadovo kalnuose.

Tas pats valdingas, dėmesingas žvilgsnis, pilkas viskis, pasitikintys judesiai.

Durys garsiai trenkė, šuniukas klykė. Instruktorius norėjo išversti seno žmogaus frazę, bet, pažvelgęs į Semjonovą, sustojo. Generolas stovėjo išblyškęs, lūpos suspaustos į siaurą ploną juostelę. Žvilgtelėjęs į Makaševą, Semjonovas apsisuko ir nuėjo prie automobilio, instruktorius nusekė paskui. Senis toliau važiavo į kalnus, kažkur tose pačiose vietose, kur medžiojo Semjonovas. Abu šliaužė kalnus, tačiau jų keliai nesusikirto ir daugiau niekada nesusitiko.

Buvo gandai, kad generolas medžiodamas sužeidė vilką. Tačiau jam nepavyko išvežti odos į Maskvą. Sužeistas žvėris dingo į kalnus laižyti žaizdos ir įgyti jėgų. Vieną rytą, medžiodamas kalnuose, senolis pamatė nepažįstamą barzdotą vyrą, lipantį kalnų taku. Nepaisant ryto šalčio, jis buvo nusirengęs iki juosmens. Ant galingos, plaukuotos nugaros buvo gaivus, šviesiai rožinis kulkų randas. Ant pečių jis nešėsi negyvą ožką. Nepažįstamojo figūra išplaukė iš rūko ir po kelių akimirkų dingo.

Vyras judėjo visiškai tyliai, o senis galėjo prisiekti, kad niekada jo nėra matęs nė viename iš artimiausių kaimų. Vieną dieną ryte kažkas jį pastūmėjo. Prakeiktas mėnulis vėl žiūrėjo pro langus, neleisdamas užmigti.

Kalnuose įvyko šūvis. Jali, urgzdamas, ėmė lesti duris. Senolis, skubiai apsirengęs ir griebęs ginklą, nuskubėjo paskui šunį. Šuo išbėgo į priekį, nuleido snukį ant žemės ir kvailai staugė. Akhmetas, klupdamas ir krisdamas, nuskubėjo paskui jį, drebančiomis kojomis.

Parašyti atsiliepimą

Prie uolos, kurioje anksčiau rado savo anūką, generolas Semjonovas gulėjo ant nugaros. Kraujas iš gerklės, suplėšytas aštrių dantų, sutirštėjo ant veido ir krūtinės. Netoli jo gulėjo visiškai nuogas, barzdotas vyras su suplėšyta vynuogių krūtine. Ant barzdoto veido, šalia apgamo pusmėnulio pavidalu, rasos lašelis užšaldė vienišą ašarą Kanvella epsar čečėnų kalba - vyresnis karininkas.

Nuo pat ryto dangus buvo apsiniaukęs pilkais debesimis, kurie šaltu, kažkokiu be džiaugsmo lietumi nusileido ant žemės. Lyg tyčia pamiršau skėtį namuose ir, įmirkęs iki odos, nebeskubėjau slėptis nuo šaltų upelių, bet pasmerktas vaikščiojau grindiniu, abejingai apžiūrinėdamas stiklinius langus. Nuotaika atitiko orą. Prieš kelis mėnesius kaip smėlio grūdas audroje mane užklupo imigracijos vėjas ir nuleidau į gražią, turtingą, bet siaubingai tolimą ir svetimą Vokietiją.

Staiga susikaupė problemų, apie kurias net neįtariau: kasdienės bėdos, kalbos barjeras, bendravimo vakuumas. Ir baisiausia: šioje gyvenimo šventėje jaučiausi nereikalingas. Telefonas neskambėjo, man nereikėjo niekur skubėti, niekas manęs nelaukė ir neieškojo susitikimų su manimi. Retas praeivis metė abejingus žvilgsnius į mano pusę ir tyliai skubėjo dėl savo reikalų.

Aš čia buvau svetimas. Mano širdis buvo karti. Gėda buvo suvokti, kad keturiasdešimties aš nenaudingas.

• Kilmė[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Piloto kabina m.
• (PDF) Lietuva Afganistano kare. Prisiminimai | Mindaugas Peleckis - mikronuoma.lt

Pasinėrusi į savo džiaugsmo kupinas mintis, visai nieko nepastebėjau aplinkui, o staiga pakėlus akis į viršų, tarsi kažkas stumtų mane į krūtinę. Man atrodė, kad iš už stiklo saulės spindulys trenkia į mano veidą. Priėjau arčiau. Pro stiklą buvo galima pamatyti mažą kambarį, užpildytą molbertais ir drobėmis. Ant sienos, šalia lango, kabėjo baigtas paveikslas, privertęs mane sustoti. Jame buvo pavaizduota apgriuvusi kaimo specialiųjų pajėgų tepalas siūlėms, atsispindinti tekančioje upėje.

Saulė lėtai išriedėjo iš už bažnyčios kupolų, apšvietusi nudžiūvusiais lapais išbarstytą žemę su kažkokia nežemiška šviesa. Atrodė, kad dar vieną akimirką sutemos ištirps, lietus nustos ir siela pasijus geriau.

Uždengiau veidą ranka: nenumaldomas prisiminimas nunešė mane į netolimą praeitį. Darbuotojai atsižvelgė į pirmojo darbo patirtį Čečėnijos karą, kai dvi naujos metų dienos buvo beveik visiškai buvo sunaikinta -oji Maykopo brigada, 81 -asis Samaros motorinių šautuvų pulkas ir nemaža dalis 8 -ojo Volgogrado korpuso, kuris žygiavo padėti mirštantiems rusų batalionams.

Pasirengimas maištaujančios Čečėnijos sostinės šturmui buvo vykdomas rimtai ir truko kelis mėnesius. Visą tą laiką dieną ir naktį federalinė aviacija kabėjo virš sudegusio miesto. Raketos ir sviediniai padarė savo darbą - miestas praktiškai nustojo egzistavęs. Visi daugiaaukščiai pastatai buvo sunaikinti, mediniai pastatai sudeginti, o negyvi namai tyliai žiūrėjo į žmones tuščiais akiduobėmis.

Tuo pačiu metu žmonės ir toliau gyveno po griuvėsiais. Federalinė kariuomenė turėjo apsupti miestą ir sunaikinti visus kovotojus, tačiau Basajevas pergudravo Rusijos generolus ir paskutinę naktį prieš puolimą nusivežė dalį savo kovotojų į kalnus.

Naršymo meniu

Kita dalis, persirengusi civiliais, įsikūrė mieste ir šalia esančiuose kaimuose. Staiga mieste atsirado daug jaunų vyrų. Rusijos kariuomenės grupės vadovybė įsakė sustiprinti Grozno garnizoną konsoliduoti būriai, kuriuos sudaro kovotojai iš komanduojančių kuopų, riaušių policijos ir SOBR. Taigi aš atsidūriau Grozne. Tuo metu mano sutartis jau buvo pasibaigusi, ir aš tikrai tikėjausi, kad liksiu gyvas ir grįšiu namo. Nepaisant linksmų politikų patikinimų, kad karas Čečėnijoje tuoj baigsis, Grozne, kaip ir anksčiau, iš po griuvėsių buvo sumuštas snaiperis, sausumos minose sprogo žmonės ir automobiliai.

Mūsų užduotis buvo paprasta: lydėti kolonas, saugoti pastatus ir įstaigas. Jei atsiranda poreikis dalyvauti šlavimuose. Tą vasario dieną ryte švietė saulė. Lengvai iškritęs sniegas uždengė krūvas skaldytų plytų ir surūdijusios skardos gabalų, kuriais buvo išbarstyta žemė. Jie sako, kad praėjusiame kare vietiniai gyventojai šiais gabalais uždengė žuvusių kareivių kūnus, kad jų nesuėstų žiurkės specialiųjų pajėgų tepalas siūlėms šunys.

Kareiviai, laisvi nuo tarnybos, miega vienas šalia kito ant lentų. Smulkusis pareigūnas Igoris Perepelicinas sėdi prie įkaitusios viryklės ir valo kulkosvaidį. Igoris gimė Grozne, čia tarnavo policijoje, pakilo iki karininko laipsnio. Jo milicijos laipsnis čia nesiskaito, o Igoris traukia su mumis kario diržą. Jis viską žino apie Čečėniją ir apie čečėnus.

Klausiu jo: - Igori, ar buvai susitikęs su Basajevu? Jie jį specialiai apmokė Čečėnijai, suprantate? Meistras paspaudžia varžtą, patraukia gaiduką. Tačiau Ruslaną Lobazanovą, Lobziką, buvusį sportininką, jis pažinojo asmeniškai, vienoje mokykloje studijavo. Jis buvo stiprus žmogus, stiprios valios, nors buvo visiškas niekšas. Geriausias draugas vaikystėje Isa Kopeyka, jo nurodymu, buvo sudeginta kartu su automobiliu.

Jis taip pat atliko keletą triukų su komitetu. Po to, kai sargybinis jį nušovė, kišenėje rado komiteto ID. Igoris spjaudo ant grindų: - Žodžiu, jie visi čia surišti ta pačia virve. Aš kovoju tik todėl Negaliu sustoti, karas yra kaip narkotikas, sukelia priklausomybę.

Surinksiu beviltiškus vaikinus ir važiuosiu į Kremlių. Tada visa šalis atsikvėps. Mums neleido baigti. Išvykstame į valymą. Žmonės turguje iškart pabėgo. Purviname sniege guli keli žuvę kareiviai, kruvini, purvini žirnių kailiai ir keli civiliai. Moterys jau staugia virš jų. Mes blokuojame gatves, vedančias į turgų, su šarvuotais vežėjais, kuriems vadovauja SOBR majoras. Rūsyje gyvena žmonės - rusų senoliai, vaikai. Jie susigūžę prie sienos išsigandusiame pulke.

Ant lovos, stovinčios rūsio viduryje, sėdi 15—16 metų mergina, kuri išsigandusiomis akimis žiūri ir kažką slepia po pagalve. Riaušių policininkas nukreipia į ją kulkosvaidį: - Tu, gražuole, ar tau reikia specialaus kvietimo, ar kojos atimtos iš baimės? Mergina su iššūkiu meta antklodę atgal. Vietoj kojų ji turi kelmus. Senukas šaukia: - Mielieji, bet mes esame savi žmonės, metus čia kabėjome.

Vera yra našlaitė nuo praėjusio karo, o jos kojas sprogo bomba. Einu ir atsargiai uždengiu jos kojas pilka kareiviška antklode, ištraukiu iš po pagalvės paslėptą pakuotę. Aš esu išminuotojas, bet tai neatrodo kaip sausumos kasykla.

Paaiškėjo - dažai, paprastos akvarelės. Mergina žvelgia niūriai: -Jei nori paimti, aš negrąžinsiu. Riaušių policininkas atsidūsta kaip valstietis: - Viešpats su tavimi, dukra. Mes irgi žmonės. Vakare grįžtame į bazę. Rado keletą kriauklių. Šios medžiagos čia yra specialiųjų pajėgų tepalas siūlėms. Buvo sulaikyti keli čečėnų vyrai. Igoris pažįsta vieną iš jų.

1. V. Putino ultimatumas ES, JAV ir Kijevui | mikronuoma.lt
2. Transformatorius | 1 puslapis | mikronuoma.lt
3. Kovinis įkrovimas - mikronuoma.lt
4. Bold sąnarius nuo baltos duonos

Čečėnijoje kažko klausia. Jis neatsako.

Meistras specialiųjų pajėgų tepalas siūlėms - Tai Shirvani Askhabov. Šeši jų broliai yra kovotojai. Trys žuvo per bombardavimą mieste, likusieji išvyko į kalnus. Sulaikytieji buvo pristatyti į laikinąją policijos komisariatą. Igoris ilgai kažką aiškino palydovui. Kitą dieną aš paprašiau meistro du sausus davinius. Už šokolado dėžutę jis paėmė tvarsčius ir vaistus medicinos skyriuje.

Įėjo į vakarykštį rūsį. Niekas nenustebo dėl mano atvykimo. Žmonės ėmėsi savo reikalų. Sėdėdama ant lovos mergina piešė. Senoji bažnyčia pažvelgė į mane iš balto paklodės, jos atspindys rudens vandenyje.

Nustūmiau rankinę po lova ir atsisėdau ant jos krašto. Mergina šypsojosi be kraujo lūpomis: - Gerai ar beveik gerai. Bet man skauda kojas. Įsivaizduokite, jų nebėra, bet jie skauda.

Sėdėjome dvi valandas. Mergina piešė ir kalbėjo apie save. Istorija yra pati paprasčiausia, todėl ji atrodo dar baisesnė. Motina - čečėnų, tėvas - vokietis, Rudolfas Kernas. Prieš karą jie dėstė Gerklės alkūnės jo kairės rankos naftos institute, ketino išvykti į Rusiją, bet neturėjo laiko.

Mano tėvas dirbo taksi vairuotoju ir vieną vakarą negrįžo namo. Tuo metu mieste dažnai rasta neatpažintų lavonų. Sužinojusi apie tėvo mirtį, mama susirgo. Ji nepakilo iš lovos ir, grįžusi namo, mergina nerado nei buto, nei mamos. Miestą beveik kasdien bombardavo rusų lėktuvai, o vietoj namo liko tik griuvėsiai. Ir tada Vera užlipo ant kažkieno pamirštos minos. Gerai, kad žmonės ją laiku išvežė į ligoninę, kur operavo kovotojus.

Mina yra rusė, o čečėnai išgelbėjo jų gyvybes. Mes ilgai tylime. Aš rūkau, tada klausiu, ar ji turi giminių Rusijoje. Ji atsako, kad tėvo brolis gyvena Nalčike, bet atrodo, kad jis jau seniai planavo išvykti į Vokietiją. Atsisveikinu ir išeinu. Mergina paduoda man piešinį ir sako: - Noriu nupiešti tokį paveikslą, kad, žvelgdamas į jį, kiekvienas žmogus patikėtų savimi, kad su juo viskas bus gerai. Žmogus negali gyventi be tikėjimo. Mergina žiūri į mane didelėmis akimis, ir man atrodo, kad ji apie gyvenimą žino daug daugiau nei aš.

Kitą dieną ketinau aplankyti Verą, bet kare nieko negalima planuoti.

Mūsų šarvuotąjį vežėją susprogdino sausumos minos. Vairuotojas ir šaunuolis buvo nužudyti, o mes su Perepelitsynu išsigelbėjome su šoviniu ir keliais fragmentais. Iš Budionovskio ligoninės paskambinau NTV korespondentei Olgai Kiriy ir papasakojau jai istoriją apie merginą, kuri per karą neteko kojų.

Olga sutiko padėti susirasti savo artimuosius ir šią istoriją pradėjo kitame reportaže.

Legenda apie Olgą

Tada ji atsiuntė laišką, kuriame sakė, kad Verą iš Grozno atėmė jos dėdė Stoviu prieš tamsų langą ir bandau apžiūrėti paveikslo parašą. Kaip man tavęs dabar reikia, VERA? Sutartiniai kariai saugojo mokyklą darželisadministraciniai pastatai. Jie išvyko sunaikinti specialiųjų pajėgų tepalas siūlėms naftos perdirbimo gamyklų, lydimi vilkstinių su kroviniais ir humanitarinės pagalbos visoje Čečėnijoje.

Dieną kaime buvo tylu, naktį šaudė snaiperiai, sproginėjo signalinės minos, o kariuomenės šaukimo biuras ir mokykla kelis kartus buvo apšaudyti iš granatsvaidžio.

Romanas Belovas grįžo į kompaniją iš ligoninės. Gulėdamas ligoninės lovoje su plaučių uždegimu ir išsekęs dėl menko ligoninės raciono, Belovas troško prisijungti prie kompanijos tarsi namuose. Buvęs istorijos mokytojas, pavargęs nuo nuolatinio pinigų trūkumo, pasirašė sutartį ir išvyko į karą užsidirbti.

Daugelis draugų ėmėsi verslo, kai kurie - banditų. Daugelis, kaip ir jis, patyrė apgailėtiną egzistenciją, skolindamiesi ir iš naujo skolindamiesi pinigų iš sėkmingesnių kaimynų, draugų, giminių. Kare, žinoma, jie žudė, juos užplūdo karinės kolonos, žmonės buvo susprogdinti minomis, tačiau kiekvienas šias mintis atitraukė nuo savęs.

Šiandien jis gyvas ir sveikas. Pranešęs apie savo atvykimą kuopos vadui ir gavęs kulkosvaidį, Belovas nuvyko į karinės registracijos ir šaukimo tarnybą. Ten buvo jo būrys, užimantis pirmąjį aukštą. Per pastarąjį mėnesį kontingentas labai pasikeitė, kažkas buvo išvytas, kažkas išsiųstas į ligoninę, kažkas savanoriškai sulaužė sutartį.

Per tą laiką kareiviai pagerino savo gyvenimą, miegojo nebe ant grindų, o ant lovų. Bendrabutis buvo šiltas nuo naminių šildytuvų, maistas buvo ruošiamas ne kareivių lauko virtuvėse, o mažoje patalpoje, ten pat, karinės registracijos ir įtraukimo tarnyboje. Maistą patiekė aukšta trisdešimties metų moteris, vilkinti ilgą juodą specialiųjų pajėgų tepalas siūlėms ir panašią skraistę. Romanas atkreipė dėmesį į jos gražius pirštus, ji neatrodė kaip paprasta kaimo gyventoja.

Dėkodamas už maistą, Romanas bandė padėti jai plauti indus ir atsakydamas išgirdo: - Ne, kas tu, nedaryk to! Moteris turėtų pamaitinti vyrą ir po jo išsivalyti indus. Moteris šiek tiek nusišypsojo: - Vyro laukimas taip pat yra moters pareiga ir likimas. Jos balsas buvo tarsi rudens lapų ošimas, jis užbūrė ir traukė, kaip traukia akį, tekančio vandens ar degančios ugnies vaizdą. Įžengė nepažįstamas kareivis, pritvirtinęs automatą, ir sakė: - Nagi, Aishat, šiandien aš būsiu tavo ponas.

Jie išėjo, o Belovas ilgai laikė atmintyje jos balsą, ploną blyškų veidą, ilgas blakstienas. Miegamosiose patalpose kaimynas iš koridoriaus iš naktinio staliuko išėmė degtinės kolbą: - Duok penkiasdešimt gramų pažįstamam. Kare degtinė - geriausia priemonė nuo streso. Degtinė ir darbas - geriausias vaistas nuo viso šio vėmimo dar nėra išrastas. Išgėręs kaimynas, pasivadinęs Nikolajumi, pats pradėjo kalbėti apie Aishatą, tarsi spėdamas, kad Romanas gaudo kiekvieną jos žodį: - Čečėnijos moteris, pabėgėlė iš Grozno.

Pianistė, ar matėte, kokie jos pirštai? Visa šeima: motina, vaikas buvo nužudyti, bombarduojant padengti plytomis. Kovotojai išsivežė mano vyrą. Taigi ji liko viena - jokių namų, šeimos. Kaip sakoma, nėra tėvynės, nėra vėliavos. Viskas versle, kažkoks atlyginimas eina, o su produktais visą laiką. Šioje situacijoje tai taip pat svarbu. Romanas uždegė cigaretę ir įdėmiai klausėsi. Bandėme prisisukti prie jos, bet ji greitai parodė visus nuo vartų.

Specialistai ją taip pat patikrino, tačiau atsiliko. Ne kiekvienas podagros gydymas namu salygomis sugebės tai išgyventi, apskritai viską pamatysite patys.

Romanas galvojo, kad Nikolajus išgers sekundę, netgi sugalvojo atsisakyti, bet Nikolajus nuplėšė kolbą nuo stalo ir padėjo ją į naktinį staliuką: - Na, broli, šiandien užteks. Viskas saikingai gerai, nuo kitos taurės jau prasideda priesaikos ir karinės pareigos pažeidimas. Nuo pat ryto karinis komisaras lakstė po apylinkes. Belovas ir du automatai jį lydėjo. Iki vakaro jų kojos zvimbė, pavėlavo vakarienės.

Tačiau Aishatas dar nebuvo išvykęs, ant stalo buvo puodas su karšta koše, suvyniota į antklodę, ir keptuvė su mėsa ant viryklės.