Ar galima sakyti, kad atpažinimo samprata — viena kertinių ne tik Jūsų kūryboje, bet apskritai gyvenime? Simptomai Labai maži akmenukai paprastai nesukelia jokių simptomų. Gali būti kitas variantas — retas pulsas, besikaitaliojantis su greitu būdingas vyresnio amžiaus žmonėms. Kadangi šis tyrimas mažiausiai traumuoja, yra maksimaliai informatyvus ištiriama stemplė, skrandis, visas plonasis žarnynas , jis kainuoja brangiausiai iš visų kitų.

Net ir mažą akmenėlį vartydamas tarp delnų, jis atpažįsta visatos sukūrimo stebuklą, atkartojamą čia ir dabar. Tačiau metafizine užuomina menininkui gali tapti ir laikrodžių mechanizmai, plastikinės lėlės, diskiniai pjūklai ar žvejo tinklai — visi iš savo kasdienių reikšmių išlaisvinti daiktai. Jų kupina yra Sauliaus Atpažinta žemė, kurią su užsispyrusiu kantrumu jis aria. Saulių Vaitiekūną kalbina Gediminas Kajėnas.

Kuriate nedidelius objektus iš akmens, monumentalias skulptūras bei instaliacijas, kurioms reikia ilgai rengtis. Tad, Sauliau, kas Jūs esate?

Laiko rezervavimas

Kiekvienam į jį atsakyti nėra paprasta. Kartais jaučiuosi tiesiog paštininku, per kurį kažkam ateina žinutė, kartais — valstiečiu, dirbančiu savo žemę. Arba menininku — neturiu nieko ir prieš tokį apibūdinimą juokiasi. Juk menas — tai substancija, apie kurią dažniausiai galime kalbėti tik palyginimais.

1. Karštų akmenų masažas Vilniuje - mikronuoma.lt
2. Saulius Vaitiekūnas. Iš akmens prasidėjęs – 8 diena
3. Tulžies puslės uždegimas (cholecistitas) | mikronuoma.lt
4. Tokio masažo metu veikiama tiek oda, tiek audiniai ir nervų sistema, todėl efektyviai numalšinami nugaroskaklo skausmai, pagerėja nuotaika ir atsiranda daugiau energijos.

Aš tikrąja to žodžio prasme ariu žemę, tik mano plūgas kitoks ir mano žemė — kiek kita. Ir gyventi tenka iš to, kas joje išauga.

Kas tai — ir man pačiam įdomu… Kiek kartų sau esu uždavęs šį klausimą, tačiau nieko protingesnio nesugalvodavau, kaip tik tai, kad meninė kūryba — pati adekvačiausia žmogaus reakcija į jį ištikusį gyvenimo stebuklą. Tai suvokęs imi šokti, dainuoti, lipdyti, tepti, eiliuoti… O kartais jaučiuosi tiesiog žaibolaidžiu, per kurį įsižemina aplinkui susikaupusios įtampos, grėsmės, nuojautos.

Svarbu pagauti… Prieš du tūkstantmečius kinai po ilgų bandymų ir tyrinėjimų žmogaus kūne atrado akupunktūrinius taškus. Prireikė daug laiko, kol tuos taškus užčiuopė, suvokė, kaip kiekvienas jų sąveikauja su kitu.

Maža to — kol tie taškai sugulė į žemėlapį ir buvo suvokta, kad tai yra duotybė kiekvienam ir nesvarbu, kokia žmogaus tautybė, lytis ar tikėjimas.

Mano galva, lygiai taip pat yra ir akupunktūrinių taškų žmogaus dvasios žemėlapyje. Ir jei tau tiksliai pavyksta pataikyti į ten, kur skauda ir kitam, tik tuomet meno jėga ir įtaiga apsireiškia, o perduodama žinia gali būti atpažinta.

Minėjote gyvenimo stebuklo patyrimą, kuris priverčia viską keisti. Pats Jūs kūrybos ėmėtės jau brandaus amžiaus, o iki tol buvote baigęs teisės studijas… Taip, nors nuo akmens bendra skauda dienų svajojau tapti aktoriumi juokiasi.

Įtaką man padarė Profsąjungų kultūros rūmų Akmens bendra skauda teatro studijos įkūrėja ir ilgametė jos vadovė Valerija Karalienė, kurios studijoje žaidėme teatrą. Ji taip pat buvo žaibolaidis, atpažindavusi padūkusių vaikų kūrybinės energijos kibirkštį ir perteklių, išlaisvindavusi jų kūrybos dvasią. Besimokant septintoje klasėje, V. Beje, po metų toje pačioje studijoje susipažinau ir su keleriais metais vyresniais naujokais Vytautu Kernagiu, Izolda Keidošiūte, Eugenijumi Laurinaičiu, Rimantu Sakalausku akmens bendra skauda kitais.

Su kai kuriais iš jų ne vieną spektaklį esame vaidinę sausakimšoje Profsąjungų rūmų salėje. Nors šioje studijoje lankiausi vos trejus metus, tačiau V. Karalienės pamokos padarė man tokį gilų įspūdį, kad tuo metu niekuo kitu ir nenorėjau būti, kaip tik teatro menininku juokiasi. Tačiau atėjus laikui, savo artistinių lūkesčių atsisakiau itin lengvai — stojamuosius į aktorinį linksmai praleidau su draugais Taline, tad teko sugalvoti kažką kita arba ruoštis į tarybinę armiją.

Žinoma, pastarasis variantas visiškai nedžiugino. Taip mano kelyje pasitaikė mažesnė blogybė — teisė. Buvau įsitikinęs, kad šios studijos laikinos — ketinau pasitraukti po pirmo semestro, vėliausiai — po pirmo kurso.

Tačiau studijas pabaigiau, o paskui daugiau nei penkiolika metų išdirbau šioje bei kitose su menais ne ką bendro teturinčiose srityse. Ir per tą laiką nebuvo jokių kūrybinių bandymų, ieškojimų? Buvo vienas gan svarbus epizodas. Po studijų baigimo dirbau Teismo ekspertizės institute ekspertu balistu.

Sykį, su mamaite eidami tuometiniu Lenino prospektu, užsukome į jos draugės tautodailininkės studiją. Ji daugiausia dirbo su gintaru, o ši medžiaga nei anuomet, nei dabar man nėra pati įdomiausia. Tačiau mane pakerėjo pati studijos aplinka — didelis stalas pilnas įvairiausių dalykų: motoriukų, replyčių, grąžtelių, visokiausių detalių detalyčių… Kažkas mane ten traukė, nors tuo metu dar neįstengiau pats sau suformuluoti, kas.

Kai prisipažinau, kad ir aš taip noriu, dailininkė pakvietė mane užsukti dar.

Tuo metu man buvo maždaug eri. Jau buvo gimusi ir pirmoji dukra Ieva. Netrukus vienas mano artimas kolega išėjo iš Teismo ekspertizės instituto, o paskui jį — ir aš. Taip įsidarbinau staliumi vaikų darželyje… Gan netikėtas gyvenimo pokytis… Nors Teismo ekspertizės institute man labai patiko daryti tai, ką dariau, tačiau nesiejau to su visu tolesniu savo gyvenimu.

Tulžies pūslės akmenligė

Atradau, kad šalia nuobodžios ir akmens bendra skauda kasdienybės yra kitas pasaulis, dvasinė tikrovė, nepaliaujantis sąmonės tekėjimas… Taip mes tapome dvasios ieškotojais ir gaudytojais, ilgainiui išbraidžiusiais visokius okultikos užutėkius ir ezoterikos pelkes juokiasi.

Šalia, žinoma, vyko ir susitikimai su įvairias filosofijas išpažįstančiais bei skirtingus pažinimo kelius praktikuojančiais mokytojais bei šarlatanais juokiasi. Dabar dėkoju Dievui, kad Jis mane saugojo ir vis pasisekdavo išnešti sveiką kailį… Šie dvasiniai ieškojimai puikiai derėjo su paprastu staliaus darbu: darželyje gavau rūsį, akmens bendra skauda įsirengiau dirbtuves, o šalia minėtos literatūros studijų ir pažinčių su adeptais, atsidaviau dar vienam gundymui — kūrybai.

Visa tai vyko maždaug — metais, kai žmogus, nepriklausantis Dailininkų ar Tautodailininkų sąjungai, neturėjo teisės parduoti savo dirbinių, todėl pragyvenimo galimybės iš savo kūrybos buvo minimalios. Tačiau kai esi šventai įsitikinęs, kad svarbiausia tobulėti dvasia, užsiimti tuo, kas džiugina širdį, tiki ir tuo, jog visa kita bus duota ir dar pridėta… Tuo metu nuosekliai ėmiau domėtis ir baltų kultūra, skaičiau Pranės Dundulienės, Norberto Vėliaus, Marijos Gimbutienės knygas, pakeliui užklysdamas tai pas etruskus ar į kokią kitą dar tolimesnę archaiką.

Senieji su menine kūryba susiję dirbiniai man tapo tarsi vamzdžiu į kitą laiką. Kaip tik jie ir buvo mano pirmaisiais mokytojais. Ar nuo pat pradžių dirbote su akmeniu?

Žalvarinis - Skauda galvelį

Ne, pradžioje dirbau su žalvariu ir sidabru — lydžiau senus pinigus ir dariau kažką tokio šiuolaikiškai senoviško. Man buvo svarbu rasti pusiausvyrą tarp to, kas buvo, yra ar galėtų būti.

Diana Bumelytė

O akmenys atsirado nuo pagoniškai sportiško nusiteikimo pajūryje ieškoti akmenų su skylutėmis. Beje, ta skylutė — ne šiaip sau. Juk neatsitiktinai tiek danai, tiek vokiečiai, o įdėmiau pažvelgus, matyt, atrastume, kad pusė pasaulio tiki, jog akmuo su akmens bendra skauda neša laimę. Ir man pačiam gražu buvo tuo tikėti.

Pervalkoje, kur su šeima kasmet atostogaudavome, man būdavo svarbu jau pačią pirmą dieną surasti akmenį su skyle, nes tikėjau, kad tai užtikrins ramesnį, saugesnį, labiau pasisekusį atostogų laiką. Kadangi nemėgau tiesiog tysoti pajūryje, eidavau rinkti akmenų. Nematydavau gintaro, nes mano vidinė navigacija buvo nustatyta akmenų vibracijai. Akmuo su skyle — šventa, o visa kita man tiesiog neegzistavo. Beje, tai galiojo ir jūrai — iš atostogų namo grįždavau beveik nematęs jūros, tačiau su krūva skylėtų akmenėlių juokiasi.

Iš pradžių man pakako juos tiesiog rinkti. Kad galėčiau su jais dar kažką nuveikti, supratau vėliau. Tačiau man prireikė ne vienų metų, kol pradėjau matyti ir kitus akmenis… Daug kas per tą laiką pasikeitė, tačiau skylės akmeny man reikia iki šiol juokiasi. Tik dabar ją pasidaryti ir ten, kur reikia, tenka jau pačiam… Sigitas Geda kažkada juokais yra pasakęs, kad visą gyvenimą visi ir vaikštome apie tą pačią skylę… Nors akmenis dirbu beveik tris dešimtmečius, iš esmės niekur nuo tų pajūrio akmenėlių su skylėmis ir nenutolau… juokiasi.

Akmens bendra smulkiųjų sąnarių skausmas ką gi tose skylėse randate? Akmenų skylėse, vamzdžių kiaurymėse atpažįstu esminį visatos konstruktą. Nežinau, kodėl, bet Dievui irgi akmens bendra skauda ši forma… Stebėdamas pasaulį visur atrandu tą patį sandaros principą — vamzdį.

Paimkime, pavyzdžiui, žiedą, juk tai tas pats vamzdis. Arba riestainis, gėlės stiebas, kraujagyslė… O perėjus į simbolių geografiją, net ir lova yra vamzdis, per kurį mes ateiname į šį pasaulį ir iš jo išeiname. Galų gale mes patys esame kai tabletes artritu rankas kas kitas, o vaikščiojantys vamzdžiai, per kuriuos nuolat teka, juda, maišosi emocijos, skysčiai, informacija… Ir dažniausia visos mūsų bėdos nutinka tuomet, kai vamzdis tampa nepralaidus, kažkas jame užsikemša.

Skylė akmenyje — kankinanti būtinybė, kuri dabar tik prietaro pavidalu mus pasiekė iš paties seniausio laiko.

Kartais man atrodo, kad čia ir susieina esmių esmė — savo ambivalentiškumu skylė apreiškia šviesą ir gyvenimą, taip pat gali reikšti pražūtį ir tamsą. Juk išgręžti akmenyje skylę, užmauti jį ant lazdos ir tokiu įrankiu stuktelėti kokiam gyviui į pakaušį kitados buvo amžių atradimas. Šiuo atžvilgiu akmuo su skyle tapo instrumentu, kuriuo galima ne tik numarinti, bet ir išsaugoti gyvybę.

O vis dėlto, kodėl akmuo? Ką jis Jums reiškia? Akmens bendra skauda — pirminė dieviškosios kūrybos substancija, materia prima. Tai kažkas, į ką visi žmonės daugiau ar mažiau reaguoja panašiai, vieta, kurią kiekvienas turime, ką kiekvienam skauda, ką kiekvienas giname.

Tai panašu į jau apkalbėtus akupunktūrinius taškus. Todėl ši materija ir yra artima žmogui, juk akmuo — prigimtinė jo dalis. Praregėjimo akimirka įvyksta tuomet, kai akmenyje atpažįsti grumstą, gyvybę teikiančią žemę. Todėl žmogaus santykis su žeme, ant kurios jis gyvena, nulemia visą jo pasaulėjautą, mąstyseną, akmens bendra skauda. Vartydamas delnuose akmenį, iš viršaus gali stebėti patį kūrybos stebuklo faktą.

Štai, prieš mano akis tai vyksta dabar… Beje, nuostabu ir tai, kad pačiame darbo su akmeniu procese dalyvauja visos pirmapradės substancijos — žemė, vanduo, ugnis, metalai, taip pat ir visa tai jungianti dvasia. Tiesa, nuo pat pradžių ir iki šiol kiekvieną darbą paženklinu apskritime esančiu trikampiu su akute.

Tai pripažinimas, kad visos kūrinio teisės priklauso Viešpačiui, o aš tik pameistrys, geriausiu atveju — bendradarbis, besistengiantis nesugadinti to, kas jau ir be manęs tobulai sukurta… Ar gerai supratau, kad kūrybinio kelio pasirinkimas Jums sutapo su dvasiniais ieškojimais bei pasitraukimu iš teisininko veiklos?

Kodėl reikia sunerimti, jei svaigsta galva ar skauda širdies plote? Rgp 22 Kodėl reikia sunerimti, jei svaigsta galva ar skauda širdies plote? Pokalbių ciklas su medicinos mokslų daktare gydytoja kardiologe Lina Bardauskiene Kokios dažniausiai pasitaikančios širdies ir kraujagyslių ligos? Lietuvoje žmonės dažniausiai serga ateroskleroze, kuri pasireiškia išemine širdies liga, smegenų ir periferinių arterijų kraujotakos sutrikimais.

Tiesą sakant, ne… Per tą maždaug dešimties metų laikotarpį užsiėmiau įvairiomis kitomis veiklomis: buvau teisės dėstytoju, net gamtos apsaugos komitete dirbau. O kūryba tuo metu užėmė gan fragmentišką gyvenimo dalį. Tačiau būna įvykių, kurie pakeičia visą tolesnę trajektoriją. Taip yra nutikę ir man. Ant jūros kranto gauta žinia man pačiam buvo netikėta, tačiau taip aiškiai pranešta, tokia įtaigi, kad net mintis nekilo tam prieštarauti… Nuo tada aš labai nuosekliai ėmiau žingsniuoti link to, kad akmenų su skylutėmis rankiojimai pajūriais peraugtų į kažką daugiau.

Taip kelyje pradėjau matyti ir kitus akmenis, be skylučių. O kai problema išsisprendžia, ji atrodo visai paprasta juokiasi.

Skausmai saulės rezginio srityje — mikronuoma.lt

Pirmoji Jūsų paroda atidaryta metais sutapo su pokyčių, nesaugumo, neapibrėžtumo metu šalyje. Kaip kažkada rašė mano mylima ir gerbiama Aldona Dapkutė, tai buvo pirmoji konceptuali lietuvių juvelyrikos paroda.

Simboliška, kad tuomet kūriau objektus, kuriuos vadinau amuletais.