Tai pirmas istorinis Lietuvos nuosprendis prieš niekuo nenusikaltusį asmenį, išdrįsusį viešai reikšti nepriklausomas pažiūras ir Bažnyčios kritiką. Pjūtį džiaugsmingą visad neša derlingiems laukams. Bet teisingesnė ugnis, kuri gali nutraukti tą siaubą Ir sutramdyt dažnai tokius gėdingus veiksmus. Ką besakyti apie jų nepasotinamą gobšumą, puikybę, garbės troškimą ir daugybę kitų nedorybių, kuriomis yra aptekę.
K ę st ut is Navakas. Byla O. Istoriš- Kas yra taip bedieviška, kai Renesansas sutampa su Naujųjų amžių socialinės-ekonomi- kas žiauriau, kas labiau nės santvarkos pradžia ir išreiškia jos kultūrinius idealus. Vokietijoje esmingai Kristaus tikėjimui pakeitė Europos kultūrą — rašymas ir skaitymas, pažinimo sieuž norą ir bandymą kimas tapo visuotine visuomenės vertybe.
Lietuvos Didžiojoje tironiškai pavergti Kunigaikštystėje spaudos pradininku tapo Pranciškus Skorina, iš žmogaus mintis, kurios Polocko kilęs ir Italijoje medicininį išsilavinimą įgijęs LDK pilietis, yra laisvos Renesanso epocha nesukūrė vienos dominuojančios pasaulėžiūrinės sistemos, bet pasižymėjo Europoje iki tol neregėtu minties ir kultūros formų išlaisvinimu, filosofinių tendencijų įvairove ir žmogaus minties bei jo kūrybinių galių išaukštinimu. Ryškiausias beveik visą Europą apėmęs Renesanso intelektualinis ir socialinis judėjimas — reformacija — suskaldė iki tol vieningą Vakarų Bažnyčią į katalikiškąją ir protestantiškąją.
Religinė įvairovė nulėmė ir subrandino skirtingas ir tarpusavyje konkuravusias pasaulėžiūros, meno bei literatūros tendencijas ir kultūrines diskusijas. Reformacijos idėjas skatino Nyderlandų filosofo ir humanisto Erazmo Roterdamiečio scholastinės minties kritika ir iškelta idėja, jog krikščionybė turi būti atnaujinta remiantis atidžiai studijuojamu, filologiškai pagrįstu ir visiems prieinamu Biblijos, ypač Naujojo Testamento, mokymu.
Europoje įtvirtino dvi pagrindines reformuotos Bažnyčios ir krikščionybės atšakas — liuteronizmą ir kalvinizmą. Jos tapo ir svarbiomis Lietuvos Renesanso skauda mesinets bendruose srovėmis. Pirmasis Europoje protestantiškas Vitenbergo universitetas, nors ir draudžiamas Lietuvos ir kitų katalikiškų šalių atstovams, itin traukė studentus. Viena skauda mesinets bendruose ordino veiklos sričių buvo jėzuitų kolegijų ir universitetų steigimas.
Dantė Aligjeris — Viduramžių pasaulėvaizdį savo Komedijoje italų kalba įprasminęs filosofas ir poetas — laikomas Renesanso epochos pranašu, numačiusiu tautinių kalbų vertės iškilimą ankstyvaisiais Naujaisiais amžiais. Vienas pirmųjų Italijos humanistų, gaivinusių antikinę kultūrą, buvo poetas Frančesko Petrarka. Kaip pavyzdinis Renesanso miestas iškilo Florencija.
Pedikiuras namuose
Jame buvo sukurtas ir žymiausias italų Renesanso literatūrinis paminklas — Džovanio Bokačo Dekameronas parašytas —, išspausdintas m. Visą Europą apėmęs Renesansas buvo kultūros sužydėjimo, pasaulio geografinių atradimų ir visuomeninio gyvenimo formų tobulinimo amžius. Renesanso žmogaus vidinio pasaulio brandą atskleidžia iškilus Renesanso Renesansas 3 epochos pabaigos kūrėjas anglas Viljamas Šekspyras.
ElektroninÄ lietuvių kalbos ir literatÅ«ros chrestomatija - PDF Free Download
Jo dramose jau akivaizdūs ir humanizmo krizę liudijantys egzistencinio tragizmo ženklai. Renesanso kultūros ugdymo istorijoje lemtingą vaidmenį suvaidino Valerijonas Protasevičius, ir iš Renesanso tėvynės Italijos kilusi Žygimanto Senojo Vilniaus vyskupas, žmona, karalienė Bona Sforca. Tačiau Renesanso Lietuvos valdovo simboliu tapo Žygimantas Augustas.
Skirtingai nei daugelis valdovų, kurie dažniau buvojo karalystės sostinėje Krokuvoje, Žygimantas Augustas Vilnių pasirinko savo pagrindine rezidencija ir LDK sostinę pavertė renesansinės kultūros židiniu.
- Artroze ir
- - Пилот повернулся и скрылся в кабине.
- Pirkti gliukozamino chondroitino kaina
Jo pasipriešinimas skauda mesinets bendruose valdovo įvaizdžio standartams — meilė Barborai Radvilaitei bei tragiškai trumpa jų vedybinės laimės istorija — romantiškai vainikavo išlaisvintus Renesanso epochos jausmus ir tapo viena svarbiausių lietuvių literatūros temų. Kritinis visuomeninių reiškinių vertinimas, skauda mesinets bendruose tobulinimo projektai Renesanso epochoje tampa įprastine norma: Renesanso žmogus siekia tobulumo.
Todėl nereikia stebėtis, jog renesansinė Lietuvos valstybė, kurią XVI a.
ElektroninÄ lietuvių kalbos ir literatÅ«ros chrestomatija
Štai Vilniuje gyvenęs ispanų kilmės poetas Petras Roizijus šmaikščiose lotynų kalba rašytose satyrose ir epigramose kritikavo aukštuomenės ydas ir nebijojo pašiepti Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto, kuris garsėjo nuolat atidedamais sprendimais ir klausė savo motinos karalienės Bonos Sforcos: Jei mūsų protėviai pasirūpino ir paliko po savęs tokias saugias sąlygas, ar nedera mums taip pat rūpintis, kad paliktume savo palikuonims visą Respubliką sveiką.
Stovi karalius ramiai ir didingai, o karalienė Laksto tai šen, tai ten tartumei viesulas koks. Jei kas paklaustų manęs, išdrįsčiau aš pasakyti: Šios karalystės tvarka šachmatus primena man. Renesanso epochoje susiformavo įvairios valstybių valdymo ir visuomeninio gyvenimo tobulinimo teorijos: vienos teigė krikščioniškosios ir pasaulietinės moralės vienybę, kitos pripažino valdovų teisę būti aukščiau įstatymo. Jų autoriai — pasauliečiai ir naujai besikuriančių religinių sistemų konfesijų vadovai.
Viena įtakingiausių Renesanso politinių teorijų, išplėtojusių moralės ir politikos nesuderinamumo idėją, buvo sukurta Florencijos mąstytojo ir politikos veikėjo Nikolo Makiavelio. Savo idėjas jis apibendrino veikale Valdovas.
Vienas pirmųjų Lietuvos mąstytojų, kėlusių valstybė reformos idėjas, buvo Mykolo Lietuvio slapyvardžiu veikalą Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius apie parašęs bajoras Venclovas Mikalojaitis. Lygindamas tautų papročius, jis nurodė LDK privalumus ir trūkumus, siūlė valdovui pradėti religines ir socialinės reformas ir atkreipti dėmesį į opiausią, Viduramžiais visiškai apleistą valstybės problemą — piliečių švietimą.
Brandžiausiu Lietuvos Renesanso politinės minties paminklu laikomas kalvinisto Andriaus Volano veikalas 4 Renesansas Apie politinę arba pilietinę laisvękuriame buvo iškelti visų vienodos atsakomybės prieš įsta- Stipraus kario šaunumui nieko nėra tymą, luomų lygiateisiškumo ir asmens vertės idesunkaus ir nepasiekiamo.
Motiejus Strijkovskis, Esminis Renesanso kultūros ir visuomenės siekinys — atrasti ir paskelbti tikrąją tiesą mazi su uždegimu peties sąnario įgyvendinti pilietinį teisingumą.
Daugelis Renesanso mąstytojų teigė, kad tiesa turi būti viena visiems, ir kritikavo dualistinę Viduramžių tiesos sampratą, dvejopus standartus Bažnyčios ir pasauliečių luomams, kilmingiesiems ir prasčiokams. Vienos tiesos standartai buvo pradėti įgyvendinti kuriant teisinės visuomenės pagrindus. Pasaulietinė teisė, be bažnytinės kanonų teisės, tapo viena iš svarbiausių studijų sričių Renesanso Europos universitetuose. Renesanso Lietuvoje buvo sukurtas ir per XVI a.
Nors statutas buvo pažangus, XVI a. Lietuvos intelektualai siekė kuo demokratiškesnių teisės normų. Renesansinės tiesos paieškos formavo ir istorinę Naujųjų amžių pradžios žmonijos sąmonę. Renesanso žmogus pakerėtas istorijos reiškinių didybės ir prasmingumo. Jau vėlyvoji, XVI a. Ieškant lietuvių, kaip garbingos Europos tautos šaknų, joje buvo išplėtotas lietuvių kilmės skauda mesinets bendruose romėnų skauda mesinets bendruose, kuris netrukus Renesanso mąstytojams davė pagrindą susieti lietuvių ir lotynų kalbas bei papročius ir taip sutvirtinti savo ryšius su Renesanso tėvyne Italija.
Motiejus Strijkovskis lenkų kalba parašė Lenkų, lietuvių, žemaičių ir visos Rusios kroniką. Tai buvo pirmoji skauda mesinets bendruose Lietuvos istorijakuri pagrindė Lietuvos istoriografiją ir iškėlė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinius idealus. Lotynų kalbą ir papročius Lietuvos intelektualai, remdamiesi kalbų ir papročių panašumais, ėmė laikyti savo protėvių kalba, siūlydami lotynizuoti valstybės tradiciją ir lotynų kalbą paversti pagrindine šalies rašto kalba.
Renesanse sustiprėjusi Lietuvos kaimynė — Maskvos kunigaikštystė — tapo pagrindine politine grėsme Lietuvos valstybei, todėl karų su Maskva ir maskvėnais siužetai yra viena pagrindinių XVI a.
ElektroninÄ lietuvių kalbos ir literatÅ«ros chrestomatija - PDF Free Download
Renesansas 5 Renesansas iškėlė žmogų kūrėją, teigė žmogaus laisvę ir teisę priimti sprendimus pagal savo sąžinę ir protą, suformavo visuomenei bei valstybei pasišventusio herojaus idealą. Pirmasis šiuos idealus paviešino ir savo gyvenimu realizavo lietuvių humanistas ir reformacijos šauklys Abraomas Kulvietis savo Tikėjimo išpažinime Kulvietis bei pirmasis lietuvių protestantų teologas Stanislovas Rapolionis pradėjo kurti lietuvių raštijos pagrindus ir iškėlė žmonių mokymo ir krikščioniškųjų tiesų pažinimo per raštą Teodoras Jevlašauskis, atsiminimų autorius, idealus.
Juos įgyvendino jų bendramintis Martynas Mažvydas, kuris m. Karaliaučiuje išleido pirmąją lietuvišką skauda mesinets bendruose Katekizmo prasti žadei, skirtą paprastų lietuvių švietimui. Reformacijai besipriešinantys visuomenės sluoksniai pirmuosius lietuvišką raštiją ketinusius puoselėti protestantus privertė emigruoti į kaimyninę protestantiškąją liuteroniškąją Prūsiją.
Ši valstybė susikūrė m. Lietuvos kaimynystėje, Vokiečių ordino nukariautose baltų žemėse buvusio ordino didžiojo magistro Albrechto Brandenburgiečio pastangomis. Tapęs pasaulietiniu Prūsijos valdovu Albrechtas ilgai ir nuosekliai rėmė lietuviškų ir pirmųjų prūsiškų knygų rengimą ir leidybą.
XVI a. Prūsijoje pasirodžiusiems pirmiesiems lietuviškos Biblijos leidimams. LDK teritorijoje reformacijos šalininkai buvo knygų leidybos iniciatoriai.
Newsletter
Į protestantizmą perėjęs kunigaikštis Mikalojus Radvilas Juodasis m. Baltarusijoje įkūrė pirmąją lotyniškojo šrifto LDK spaustuvę, joje buvo rengiamos ir spausdinamos knygos lenkų ir lotynų kalbomis. Radvilo spaustuvėje m. Lietuvoje pradėję veikti jėzuitai tapo pagrindiniu katalikiškosios kultūros varikliu.
- Saldainiai sąnarių kiaulių
- Zumo de arandano, - с удивлением услышал он собственный голос.
Šios kultūros uoliu rėmėju tapo į katalikybę sugrįžęs Radvilo Juodojo sūnus Mikalojus Kristupas Radvilas Našlaitėlis, kuris buvo ir pirmasis iškilus lietuvių keliautojas bei piligrimas, aplankęs Jeruzalę ir Afriką. Savo įspūdžius jis aprašė kelionių memuaruose Kelionė į Jeruzalę, kurie išgarsino Našlaitėlį visame pasaulyje.
Lietuvos Renesanso literatūra, kurta lotynų, lenkų, rusėnų bei lietuvių kalbomis, rūpinosi politinių, istorinių ir religinių problemų sprendimu.
Newsletter
Ji vadovavosi antikinės retorikos taisyklėmis, krikščioniškąjį mokymą derino su antikine išmintimi ir įvaizdžiais. Tačiau atviro pasaulio samprata, įtampa tarp individo gebėjimų ir gamtos fatališkumo, su likimu besigrumiančio žmogaus įvaizdis suformavo ir savitą Renesanso literatūros problemų lauką bei įvaizdžių ir kategorijų sistemą. Šis skirtinguose kūriniuose įvairiai plėtojamas įvaizdis puikiai atstovauja renesansinei pasaulio ir žmogaus sampratai. Pasaulis ir visata — Dievui ir likimui pavaldi, už žmogų stipresnė stichija, tačiau žmogaus sugebėjimai ir ryžtas, jame glūdinti dieviškumo ir kūrybiškumo galia leidžia jam būti ne anonimiška šios stichijos dalimi, bet savo tikslo siekiančiu ir kliū- Kai Vilniaus kunigas italams pasakė, kad pas mus dėl skirtingo žmonių tikėjimo jokios skauda mesinets skauda mesinets bendruose nekyla ir mylimės kaip geri draugai, gyrė tai italai, kalbėdami, kad čia tarp mūsų Dievas gyvena.
Būk sveika, mylimiausioji žeme! Jau tarp hiantų salų begaliniais sąsiauriais plaukiam, aonų jūros bangas tiek laiko irklais vagoję. Štai ir turiu piršto sąnarys laukta: prie krantų vanduo tik liūliuoja, mes priartėjam visai prie tvirtos žemyno pakrantės, ir nenauja eldija, atviruos skauda mesinets bendruose nukamuota, uostan įplaukia linksmai apkaišytu kaip pridera priekiu.
IV, — To paties topo įvaizdžiais naudojasi ir A. Volanas, m. Panegirikos pradžioje jis teigia Jokiam žmogui niekad nėra visą laiką gerai, ir nė vienas, kiek ilgai jis begyventų, nėra taip puikiai prigimties ar likimo surėdytas, kad nebūtų blaškomas sunkiausių nemalonumų audrose; ir kad šioje pavojingoje pasaulio jūroje taip ramiai galėtų keliauti, kad koks nors netikėtas sūkurys nesudaužytų jo laivo, ir kai jau tikisi pasiekęs uostą,— nenusviestų jo į kokį nors staigų netikėtumą ar į didžiulius pavojus.
Panegirikos pabaiga vainikuojama savo užsibrėžtą tikslą įvykdžiusio ir palaimos uostą pasiekusio herojaus įvaizdžiu: Kas galėtų piktintis matydamas, kad brangiausias jam žmogus plaukia audringa jūra, bet galiausiai laimingai pasiekia uostą ir suranda palaimą bei ramybę?
Juk mes esame blaškomi šioje audringoje jūroje ir negalime savęs laikyti nei palaimintais, nei laimingais anksčiau nei pasieksime uostą, kurio ieškome, ir pateksime ten, kur visas yra ramu ir pripildyta laimės.
Vienas iš svarbių Renesanso klausimų — kaip žmogui, ribojamam prigimties ir valdomam visagalio likimo — tapti laimingam? Laimės skauda mesinets bendruose, kaip ir daugelį kitų žmogaus egzistencijos aktualijų, nutylėtų Viduramžiais, Renesanso literatai atgaivino remdamiesi Antikos mąstytojais, tačiau siejo su žmogui suteikta krikščioniška Dievo dovana būti laisvu kūrėju ir įgyvendinti savo siekius.
Jam leista turėti tai, ko pageidaus, ir tapti tuo, kuo panorės. Pociūtė, Maištininkų katedros.
ElektroninÄ lietuvių kalbos ir literatÅ«ros chrestomatija
Ankstyvoji reformacija ir lietuvių-italų evangelikų ryšiai, Vilnius: Versus aureus, ; Peter Burke, Renesansas, Vilnius: Pradai, Lietuvos metraščiai 7 Lietuvos metraščiai Lietuvos metraščiai — Viduramžiais pradėta rašyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija.
Vakarų istoriografijoje tokie kūriniai dar vadinami kronikomis, tad pavadinimai istorija, metraštis, kronika viduramžių istoriografijoje gali būti suvokiami sinonimiškai. Literatūriniu požiūriu metraščiai yra senosios epikos, kurios tradicijos ištakos glūdi Antikos kultūroje, rūšis.
Herodotas iš Halikarnaso savo veikale Istorija, vienas pirmųjų pateikė pasakojimą apie tų laikų pasaulio bei istorinius įvykius ir pagrindė mintį, jog literatūrinio pasakojimo objektas gali būti ne tik mitologija, bet ir kasdienė žmonių veikla.
Viduramžiais kronikos metraščiai kaip žanras išplito beveik visoje Europoje. Jose chronologine tvarka būdavo pateikiami regiono, tautos ar valstybės praeities bei to laiko įvykiai, kurie rodydavo tam tikrą politinę ideologiją bei autoriaus poziciją.
Viduramžių istoriniam pasakojimui būdingas pakilus stilius, jame gausu grožinės kūrybos elementų. Viduramžiais sukurta ir eiliuotų kronikų.
K ę st ut is Navakas. Byla O. Istoriš- Kas yra taip bedieviška, kai Renesansas sutampa su Naujųjų amžių socialinės-ekonomi- kas žiauriau, kas labiau nės santvarkos pradžia ir išreiškia jos kultūrinius idealus.
Vienoje jų — vokiškoje Eiliuotojoje Livonijos kronikoje parašyta apie m. Dalis jų buvo išversti į lenkų ir lotynų kalbas. Pagal sukūrimo laiką ir turinį jie skirstomi į tris sąvadus didžiąsias redakcijas : Trumpąjį, Vidurinįjį ir Platųjį.