Aš irgi nebuvau pavyzdingas vaikas, įsigyvenęs į gatvės subkultūros idėjas praleisdavau pamokas arba bėgdavau iš jų, tam, kad galėčiau siekti savo tikslų, atsiduoti breikui, todėl gerai juos supratau. Ateiname į darbą vakarais ir dirbame visą naktį, o savaitgaliais beveik visą parą. Ilgainiui Vaclovas pamiršo savo pomėgį ir eilėraščius paliko nuošalyje.

Ji žiemą buvo palikta be suaugusiųjų priežiūros, nešildomoje patalpoje, o jos drėgni nuo šlapimo rūbeliai prišalo prie betoninių grindų. Tai buvo išties baisus įvykis. Ramino tik tai, kad mergytė išgyveno. Spėjome apsilankyti ir išgelbėti. Nepamiršiu ir metais pradėtos vykdyti vaiko globos reformos, kai vaiko globos išmoka siekė litų.

Tais laikais tai buvo itin didelė pinigų suma. Kitaip tariant, norėjo savo noru atsisakyti vaikų, kad išmoką gautų giminaičiai, kurie, ko gero, po to būtų pasidalinę ja su tėvais. Posėdžio metu mama nuėjo į tualetą ir tiesiog iš jo negrįžo, o vaikai taip ir liko sėdėti mano kabinete. Pradėjus mamos ieškoti, ji telefonu mus informavo, kad nori pradėti naują gyvenimą petį pašnekovas ligų draugu, vaikai jai trukdo ir ji jau yra pakeliui į užsienio valstybę.

Visada atsimenu vaikų akis, kai teko jiems paaiškinti, kur jie ir su kuo gyvens toliau. Jose nebuvo ašarų, tik tolimas, tuščias, rodos, tave kiaurai perveriantis žvilgsnis.

Ašaros buvo mūsų darbuotojų akyse Tikrai yra ir ne vienas gražus atsiminimas.

1. Išankstinė pacientų registracija galima internetu svetainėje esveikata.
2. Vaiko teisių gynėjai
3. Priklausomybė nuo sporto slepia gilesnes problemas 74 Lietuvoje populiarėjant teniso treniruotėms, traumatologai vis dažniau sulaukia pacientų, besiskundžiančių alkūnės skausmais.
4. UAB Pajūrio naujienos

Tačiau dirbant šį darbą kiekvieną dieną dalyvauji tarsi loterijoje. Nežinai, išloši lengvesnę, sunkesnę ar protu nesuvokiamą darbo dieną. Darbo pradžioje galvojau, kad visus vaikus, kuriuos tekdavo paimti iš tėvų, parsivešiu į savo namus, pamaitinsiu, auginsiu. Mane valdė emocijos, asmeniškai grauždavausi — dėl ko vaikams taip atsitiko, net prisiimdavau kaltę už jų tėvus. Neilgai trukus supratau, kad daugiau negalėsiu dirbti šio darbo, jei nesugebėsiu susitvarkyti su savimi, jei sprendimų priėmimuose vadovausiuosi vien tik emocijomis.

Vaiko teisių gynėjai

Po truputį išmokau atsiriboti nuo jausmų, patiriamų darbe. Padėjo mano šeima, kurioje įsivedėme taisyklę — apie darbą kalbėti tik išskirtiniais atvejais. Dar po ranka papuolė J. Pasirodo, visi kamuoliukai yra stikliniai, tik darbo kamuoliukas guminis. Nukritus stikliniams kamuoliukams jie gali sudužti ar įskilti, o guminiam nieko neatsitiks.

Taigi, darbas yra lyg guminis kamuoliukas, kuris niekada nesudūžta ir vis šokinėja.

Nesakau, kad jis nėra svarbus, priešingai. Tačiau kitų vertybių negalima pamiršti dėl darbo. Geriausia atsipalaidavimo priemonė man — buvimas su šeima.

Mes labai aktyvūs, kartu daug keliaujame, plaukiojame, važinėjame dviračiais, žaidžiame lauko tenisą, lankome sporto renginius, mėgstame teatrą. Po darbo dienos, noriu nors trumpai pabūti viena, susidėlioti į stalčiukus dienos išgyvenimus ir patirtis. Kai tik turiu galimybę — skaitau.

Šeimos gydytojas: lėtinis nuovargis pandemijos laikotarpiu – vis dažnesnė diagnozė

Visada smagu atsipalaiduoti su savo kolektyvu ne darbinėje aplinkoje. Kartu minime progas, kai prisijungia naujas darbuotojas, ar kuriam nors atsisveikinant su mumis, minime tradicines metų šventes, gimtadienius, vestuves, vaikų gimimus. Aplinkiniai sako, kad turiu gerą humoro jausmą, kuris taip pat labai padeda atsipalaiduoti ir man, ir mane supantiems žmonėms. Vaikai gimsta iš meilės, tad nereikėtų to pamiršti ir juos auginant.

Vaikus reikia mylėti visa apimtimi: ir tuomet, kai gauna padėką už labai gerą mokymąsi, ir tuomet, kai vaikui nepavyksta išlaikyti egzamino, tuomet, kai tavo draugai džiaugiasi nepriekaištingu ir ramiu savo vaiko paauglystės periodu, o tu sėdi policijoje dėl vaiko padarytų nusižengimų.

Sakykite vaikams kuo daugiau gerų žodžių apie juos, apkabinkite, paklauskite, kaip jaučiasi po sunkios dienos, ir tik po to paklauskite, kokį pažymį šiandien gavo. Vaikams linkiu tikėti ir pasitikėti suaugusiais, kurie nori jiems padėti. Nebijoti ieškoti savęs, aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, drąsiai reikšti nuomonę, tikėti, kad jie bus išgirsti, ir tai gali pakeisti jų gyvenimus. Linkėčiau nepamiršti pagarbos vienas kitam ir juos supantiems žmonėms. Tiesiog linkiu būti laisviems, pastebimiems, išgirstiems ir laimingiems.

Nuo pirmosios savo darbo dienos jau kelis dešimtmečius šis pedagogas ir vaiko teisių specialistas turi vieną tikslą — kad šeimose vyrautų santarvė, vaikai augtų laimingi ir gautų viską, ką tik geriausio įmanoma duoti — meilę, atjautą, supratimą, mokslą ir gyvenimo pilnatvę.

Gyvenimą paskyrė vaikams Į Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos Telšių apskrities skyrių J. Barauskis atėjo iš mokyklos vadovo pareigų. Pedagogines studijas metais baigęs jaunas rusų kalbos ir literatūros mokytojas buvo paskirtas vadovauti Telšių rajono Nerimdaičių pagrindinei mokyklai.

Patiko pamokantys įvairių tautų literatūros kūriniai, visad mėgau ir bendrauti su žmonėmis. Dirbdamas mokykloje, stengiausi, kad visiems vaikams būtų jauku, kad aplinka įkvėptų mokytis ir džiaugtis gyvenimu.

Pasak pašnekovo, anuomet tokios vaiko teisių apsaugos sistemos kaip dabar nebuvo. Savivaldybės neturėjo vaiko teisių gynėjų, o kaimo mokyklos net nesvajojo apie psichologo ar socialinio pedagogo etatą, nes tada to nebuvo net miestuose.

Dirbome su meile, su atjauta, kaip sąžinė liepė.

اقوى مزرعة روت فى مصر

Ėjome į šeimas, kalbėjomės, stebėjome, ar mums pavyksta į nedarnias šeimas įnešti santarvės. Kaime visi vieni kitus pažįsta, buvo baisi gėda, jeigu į šeimą ateina mokytojas ir stengiasi paauklėti vaikų neprižiūrinčius tėvus. Pamokydavome, kaip laikytis švaros, kaip nesibarti ir nesmurtauti, kaip tinkamai duoti pastabas, jei vaikas neruošia namų darbų.

Sužinojęs, kad Šiaulių universitete galima įgyti ir socialinio pedagogo specialybę, Jonas vėl sėdo į studento suolą. Tada įvyko karjeros posūkis. Dešimtmečiai bėga, bet vaikams visada reikia to paties — kad kas nors juos glaustų nuo pirmos gyvenimo minutės, kad panešiotų ant rankų, paklaustų, kaip sekasi, kad išmokytų obuolius nuo medžio nukrėsti, žemuoges ant smilgos suverti, o gal šuniukui būdą sukalti.

Nors specialistas pripažįsta, kad problemų turinčių šeimų dar daug ir vaiko teisių gynėjai beveik kasdien sulaukia pranešimų apie smurtą šeimose, girtavimą, vilties jis nepraranda: ,Kas kartą, kai aplankome šeimą, kurią ištiko krizė, tikiu, kad anksčiau ar vėliau viskas bus gerai.

Turime ir Šeimų krizių centrą, kur gali glaustis moterys su vaikais, turime gerus priklausomybių gydymo specialistus, taip pat — mobilias komandas, dirba daugybė savo darbą išmanančių vaiko teisių apsaugos specialistų. Į savo namus priėmė vaikų namų auklėtinę Su savo žmona, taip pat pedagoge, J. Barauskis užaugino du sūnus ir dukrą. Vienas sūnus — fotografas, kitas — policijos pareigūnas, o dukra — turizmo specialistė, petį pašnekovas ligų ne vienerius metus šeimos svečiuose laukianti Graikijos saloje Kretoje.

Savo meile apipilti vaiko teisių gynėjas jau gali ir trejų metukų anūkę. Ši šeima meile pasidalinti moka ir su kitais. Kartu praleisti visas vaikystės atostogas pakvietė vaikų globos namų auklėtinę. Nuojauta neapgavo — nuvažiavome į artimiausius tuometinius vaikų globos namus ir pamatėme tuščiuose koridoriuose vaikštinėjančią paauglę. Jos vasaroti niekas nepakvietė. Mūsų šeima nusprendė mergaitei padovanoti vaikišką vasarą — pasiūlėme jai svečiuotis.

Vaikas sužydo, atsigavo, ėmė šypsotis, iš karto pritapo mūsų šeimoje. Pasibaigus vasarai sutarėme, kad per kiekvienas mokinių atostogas — ir vasarą, ir rudenį, pavasarį bei žiemą, ši paauglė svečiuosis pas mus. Džiaugiasi sutikęs tuos, kuriems padėjo Vaiko teisių specialistas sako, kad kitų padėka ir geras žodis yra svarbiausias atlygis petį pašnekovas ligų bet kokią pagalbą.

Tai mano buvę mokiniai ir jų tėvai, kartais tie, kurių šeimomis pasirūpinti man teko dabartiniame darbe. Jie tiesia ranką, norėdami pasisveikinti, kartais pasidalija džiaugsmais ir rūpesčiais, paklausia, kaip aš gyvenu ir padėkoja.

Tai — man įrodymas, kad gyvenu ir dirbu teisingai, gi kitaip, manau, neprieitų, nepasisveikintų, rankos nespaustų. Vaiko teisių gynėjai kvapą gniaužia priklausomybių atsisakiusių šeimų sėkmės istorijos Kai kurie iš jų giliai įklimpę į priklausomybių liūną ir negeba patys iš jo išbristi.

Neretas savo problemą neigia.

Klubo sąnario gydyme – naujos galimybės

Birutė yra Kauno apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos darbuotoja. Jos darbo tikslas petį pašnekovas ligų padėti priklausomybių turintiems žmonėms atsistoti ant kojų, kad jų vaikai galėtų sugrįžti į saugią šeimą. Specialistė neslepia — žmonių situacijos, su kuriomis ji susiduria, yra labai sudėtingos. Dažniausiai šie žmonės priklausomi nuo alkoholio.

Tačiau didelį nerimą specialistei kelia nauja tendencija — alkoholis neretai vartojamas kartu su raminamaisiais vaistais. Pasak Birutės, sėkmės istorijos jos darbe nėra labai dažnos, tačiau jos itin džiugina, kartais ir užgniauždamos kvapą, nes tų istorijų — laimingi vaikai, pagaliau galintys gyventi ramioje, saugioje šeimoje. Tai tikriausiai likimas. Kai studijavau socialinį darbą Vytauto Didžiojo universitete, mums vieną kursą dėstė apie priklausomybės ligas, kaip dirbti su priklausomais žmonėmis.

Man šios paskaitos buvo labai įdomios ir tada pasvarsčiau, kad gal būtų neblogai labiau gilintis į šią sritį. Atsitiko taip, kad bestudijuojant trečiame ar ketvirtame kurse, man pasiūlė ateiti dirbti priklausomybės ligų specialiste Respublikiniame priklausomybės ligų centre Kaune.

Ilgai nedvejojau ir nuėjau ten. Man iš karto patiko darbo specifika, matymas, kad žmonės, dėl savo vartojimo praradę viską, sėkmingai gali susikurti naują, daug sąmoningesnį gyvenimą ir jaustis laimingais. Tai tikrai įkvėpė stengtis prisidėti prie šio stebuklo kūrimo. Kodėl pasirinkote tokį darbą?

Mes gyvename suaugusiųjų pasaulyje, kuriame visos taisyklės yra sugalvotos suaugusiųjų. Todėl vaikai turi turėti žmones, kurie jiems atstovautų, gintų jų teises. Kitu atveju išlieka didelė rizika, kad vaikai taip ir liks neišgirsti.

Jau dirbdama Respublikiniame priklausomybės ligų centre mačiau daug pažeistų šeimų, kuriose auga vaikai. Mačiau kaip dėl tėvų paklydimų kenčia vaikai, kokią didžiulę žalą priklausomybės petį pašnekovas ligų visai šeimai, vaikų raidai, jų emocijoms ir suvokimui apie pasaulį — saugus jis ar grėsmingas. Mano, kaip priklausomybės ligų specialistės, darbo tikslas ir prasmė yra atkurti šeimas, bandyti jas stiprinti, suteikti viltį ir tėvams, ir vaikams.

Man tai labai svarbu, nes priklausomybės nuo alkoholio ir kitų priklausomybių problema Lietuvoje yra labai opi. Tik tokiose šeimose daug stipresnis priklausomybės, kaip šeimos paslapties, motyvas. Ar yra galimybė gilinti žinias? Jokiame universitete ar kolegijoje nėra ruošiami priklausomybės ligų specialistai.

Tai yra didelis trukdis vystyti šią sritį. Prieš kelis metus Priklausomybės ligų asociacija pradėjo vesti mokymus priklausomybės ligų konsultantams. Prieš penkerius metus, kai aš pradėjau dirbti, dėstė tik tą vienintelį kursą Vyrauto Didžiojo universitete, kurį minėjau. Daugiau žinių ir praktikos aš įgijau dirbdama Respublikiniame Priklausomybės ligų centre. Ten aš turėjau galimybę sudalyvauti kai kuriuose Minesotos programos užsiėmimuose. Tai yra vienas iš priklausomų asmenų gydymo metodų.

Iš arti mačiau tuos žmones, stebėjau jų psichologinio sveikimo procesą. Savo žinias dar gilinau lankydamasi anoniminių alkoholikų AA atviruose susirinkimuose.

Taip pat lankiau šeimų programos paskaitas Priklausomybės ligų centre. Mačiau tuos žmones, susipažinau su jų gyvenimo istorijomis, jų problemomis ir priklausomybėmis. Žinias apie priklausomybės ligas plėčiau ir skaitydama AA parengtą bei kitą literatūrą. Esu pastebėjusi, kad Lietuvoje į priklausomybės ligų specialistus žiūrima nelabai palankiai.

Kai su žmonėmis pradedi kalbėti apie priklausomybes, apie alkoholio vartojimą, būna net susierzinimo. Tačiau priklausomybės ligų specialistai yra labai reikalingi.

Lietuvoje labai daug žmonių, kurie, nors dar neturi priklausomybės, neturi ligos, tačiau nuolat piktnaudžiauja alkoholiu. Jie vaikšto peilio ašmenimis ir yra tik laiko klausimas, kada jie prieis kritinę ribą, nueis į priklausomybę, o jų šeimoms ir jiems patiems prireiks specialistų pagalbos.

Kokią pagalbą jūs teikiate? Mes siekiame paskatinti, sumotyvuoti gydytis žmogų, kuris piktnaudžiauja kažkokiomis medžiagomis. Vengiu ir partizaninių kovų temų — tai pernelyg jautru, per daug savo gyvenime mačiau, kad galėčiau praeitį nudailinti, - neslėpė pašnekovas ir pridūrė. Išmoko rašyti kompiuteriu Kažkada išmokęs rašyti mašinėle, išmoko ir kompiuteriu — principas tas pats.

O dabar rašau be taškų ir kablelių — man petį pašnekovas ligų lengviau. Išmokęs spausdintuvu padauginti eilėraščių kopijas, ir marčios Linos paskatintas, auksinis kremas net tris mėgėjiškas knygas. Išdalija jas draugams, bendramoksliams, pažįstamiems — šie paskambina, išsako savo pastebėjimus.

Kiekvieną rytą Parvykusi iš sveikatinimo mokyklos Jūratė ir toliau stengėsi gyventi sveikai: anksti atsikėlusi bėgdavo prie ežero, išsimaudydavo, pasimankštindavo ir parbėgusi eidavo į darbą. Mano gyvenime buvo daug skaudžių dalykų.

Bet ankstų rytą išsimaudžius ežere, pabuvus gamtoje su čiulbančiais paukščiais, pabėgiojus po šaltą rasą nereikia jokių antidepresantų. Ilgūnienė maudosi nuo pat ankstyvo pavasario, vos pradėjus tižti ledui tai, anot Jūratės, — pats smagiausias laikas iki tol, kol užšąla vanduo.

Jei jau nėra galimybės lįsti į ežerą, moteris mėgaujasi kontrastiniu šalto ir karšto vandens dušu — jis taip pat suteikia labai daug energijos. Užtai petį pašnekovas ligų dieną moteris išgeria bent po porą litrų vandens. Jį pirmiausiai užšaldo, o po to atitirpina ir geria: toks sveikesnis nei virintas ar tiesiai iš čiaupo.

Bendraujant su J. Ilgūniene į akis krinta dar vienas puikus vaistas nuo visų negandų. Tai — pozityvus mąstymas ir gebėjimas išlaikyti gerą nuotaiką. Tokius pat simptomus, kokie jaučiami ir lėtinio nuovargio atveju, sukelia lėtinės širdies, inkstų, kepenų, plaučių, neurologinės, endokrininės ligos, kaip pavyzdžiui, lėtinis širdies nepakankamumas, geležies stokos anemija, užsitęsęs menstruacinis ciklas, nėštumas, skydliaukės funkcijos sutrikimas, autoimuniniai sutrikimai, griežtos dietos ir ilgalaikis badavimas, infekcinės ligos, onkologiniai susirgimai, piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotinėmis medžiagomis.

Galima pastebėti, kad Lietuvoje pacientai vis dar bijo garsiai kalbėti apie savo emocinę savijautą, kamuojančias problemas ir kreiptis pas psichologą, psichiatrą. Pastebima, kad ilgalaikiu nuovargiu skundžiasi tiek suaugę žmonės, tiek ir paaugliai. Visuomet yra svarbu pokalbio su pacientu metu išsiaiškinant jo savijautą namuose, darbe ar mokykloje. Anot jo, visgi dažniau lėtiniu nuovargiu, perdegimu skundžiasi ne vyrai, o moterys.

Petrausko manymu, tai lemia kelios priežastys.