Viena, kodėl tuose miesteliuose žydų buvo santykinai daug? Nepateisinu holokausto mąsto ir kitų susijusių dalykų: tai laikmetis, kuris nedaro garbės lietuvių tautai. Sirija, praradusi SSRS ir arabų šalių paramą per —88 Irako—Irano karą ji vienintelė iš arabų šalių rėmė Iraną , buvo priversta su Izraeliu pradėti derybas. Manau, kad buvusių pasienio miestelių istorijai per mažai dėmesio skiria mūsų muziejus ir istorikai. Getas tapo koncentracijos stovykla, kurios viršininku paskirtas SS hauptšarfiureris Hermanas Schleefas.

O jas surinko ir nuvežė į mišką. Labai graudus reikalas, bet apie tas masines kapavietes po karo niekas nekalbėjo, o žmonės, kam rūpėjo, tai žinojo. Žmonės žinojo, kas tokie šaudė. Mano tėtis kartą irgi labai užpykęs pradėjo šaukti, mama vos nuramino, bet net ir pykčio pagautas neprasitarė ir vardų, kas šaudė, neminėjo.

Kaip minėjo Antanas, neapykantą dėl sunkaus žemdirbio darbo, tariamų turtų pavydas. Smulkiau įvairūs lietuvių ir žydų kivirčai bei su tuo susiję valdžios sprendimai aprašyti mano minėtoje knygoje.

Bet įdomiausia, kad po didžiojo Švėkšnos gaisro, lietuviai verkia ir dejuoja, o žydai dar tebesmilkstant dūmams, jau renka senas plytas ir planuoja naujos trobos statybas. Kodėl dabartinė karta apie tai mažai žino arba nežino nieko? Marijus Budraitis.

Kalbame tikrai sudėtinga tema. Bet man klausimų daug daugiau. Nuo ko prasideda neapykanta vienai ar kitai tautai? Tik nuo pavydo?

Ar tai masinis reiškinys ar pasireiškia tik vienoje šalyje? Antanas pateikė įdomius faktus: kas šaudė, kiek šaudė. Viskas suskaičiuota. Tai skaudus įvykis, ir aš jo nepateisinu. Bet kalbant apie priežastis, neužmirškime, kad prieš tai buvo rusų okupacija. Žydai ją geranoriškai sutiko. Taigi paskutinis prisiminimas yra ryškiausias.

Išvengę tremties ūkininkų vaikai slepiasi miškuose, o sulaukę galimybės puola keršyti. Nepateisinu holokausto mąsto ir kitų susijusių dalykų: tai laikmetis, kuris nedaro garbės lietuvių tautai. Bet kai kalbame apie priežastis ir skaičius, tai norisi, kad būtų viešinami faktai ir apie tuos, kurie dalyvavo lietuvių tautos trėmime bei naikinime.

Jeigu kalbame apie atsiprašymą, tai prezidentas A. Brazauskas savo laiku tai jau padarė. Jis nuvykęs į Izraelį, atsiprašė tautos vardu. Ir nors pačioje Lietuvoje po to tas faktas sulaukė įvairių atsiliepimų, daug buvo visokių nuomonių, bet juk nei vienas oficialus Lietuvos pareigūnas vėliau to neatšaukė.

Taigi, jau atsiprašyta.

BNS naujienlaiškis: svarbiausi ketvirtadienio įvykiai

Ko dar? Anatolijus Žibaitis. Dažnai kalbant apie žydų naikinimą žydų bendros problemos metu palyginimui pateikia duomenis kiek jų buvo sunaikinta Lietuvoje ir Olandijoje. Bet tai nėra visai teisinga, nes Olandija ir prieš karą ir jo metu gyveno kitomis istorinėmis sąlygomis. Dėl žydų šaudymo mūsų krašte. Manau, kad buvusių pasienio miestelių istorijai per mažai dėmesio skiria mūsų muziejus ir istorikai.

Jeigu Klaipėdos krašto istorija jau kaip ir išblusinėta, tai žemaitiškoji dalis iš esmės tenkinasi tik leidiniais apie Švėkšnos valsčių. O ta istorija galėtų padėti atskleisti čia aptariamos problemos priežastis.

Nes Lietuvos laikais buvo tam tikras nusistatymas prieš žydus, ir Žemaičių Naumiestyje buvo pogromas prieš juos. Viena, kodėl tuose miesteliuose žydų buvo santykinai daug? Pirmiausia, jie čia nuo senų laikų kūrėsi dėl pasienio zonos ir su tuo susijusios veiklos: juk čia pat Šilokarčemos turgūs, Rusnės laivyba. Kažkada žydų daug buvo ir Gardame, bet kai Rusijos caras labai sustiprino sienos kontrolę, išvyko. Mat Gardamas buvo per mažas, gyventojų nedaug ir amatininkai neišsilaikė.

O kituose miesteliuose jų liko, nes ten buvo gausesnės tautinių mažumų bendruomenės, vyko aktyvus komercinis gyvenimas. Gal žemdirbiui lietuviui nepatiko žydelis biznierius? Beje, Gardame iki maždaug metų vienas žydas gyveno ir turėjo 30 arų žemės. Kita priežastis, mano manymu, yra ta, kad po to, kai metais atėjo rusai, lietuviai buvo labai įbauginti.

Naujienų srautas

Nes tas valdžios pasikeitimas iš pagrindų keitė visą sanklodą, visą susiformavusį lietuvišką gyvenimo būdą. Iki tol nei viena valdžia taip kardinaliai, revoliuciniu būdu nekeitė ekonominės sanklodos. Juk net caro laikais iki metų galiojo Trečiasis Lietuvos statutas.

Ir dar pridėkime trėmimus. O įbaugintas žmogus elgiasi negalvodamas, staigiai. Ir jau minėta priežastis, taip sutapo, kad Žemaičių Naumiestyje vienas iš pagrindinių rusų valdžios vadovų buvo žydas.

Kas šaudė? Prisiminkime, kad pirmiausia ginklus turėjo taip vadinami Lietuvos savisaugos būriai, kurie buvo pradėti burti dar rusams esant, ir kurie buvo organizuojami sukilimui įvykdyti.

Jūs jau balsavote. Galite peržiūrėti rezultatus.

Juk buvo galvojama, kad Lietuva bus nepriklausoma, turės savo kariuomenę. Tai šie būriai pradžioje ir vykdė įvairius vokiečių pavedimus, nesusijusius su kariniais veiksmais: žydų ar komunistų gaudymą, saugojimą ar pan.

Bet žydų šaudyme dalyvavo tik tie, kurie norėjo. Tai yra faktas, nes mano tėvas Gardame buvo šaulių būrio vadas, organizatorius, o kai vokiečiai užėjo ir kalbos apie nepriklausomybę baigėsi, tai jis po trijų dienų pareiškė, kad pasitraukia. Ir niekas jo nepersekiojo.

Man yra pasakoję įdomių faktų apie sušaudymus. Visiškai aišku, kad žydai labai mažai priešinosi, tik dalis bandė pabėgti. Tik žydų bendros problemos dalis žydų pradėjo bėgti, slėptis, ieškoti lietuvių pagalbos.

Tam, kas padaryta nėra jokio moralinio pateisinimo. Dar viena įdomi ir verta dėmesio detalė. Žydai paliko daug turto, ir nors buvo reikalavimas turtą inventorizuoti, teko girdėti, kad turtą parduodavo aukcionuose. Taigi, menkos moralės žmogeliai turėjo motyvą, nes galėjo pralobti. Tai tokie mano pamąstymai apie tą negražų mūsų tautai laikotarpį. Iš kitos pusės, sakoma, kad kiekviena tauta turi savo budelius.

Samdyti nereikėdavo. Ir tokių kataklizmų metu, koks buvo karas, tie žmonės turi idealias sąlygas pasireikšti. Juk pokario metu veikę stribai irgi buvo pakankamai žiaurūs, nors jų pyktis buvo nukreiptas į savos tautos žmones.

Tatjana Frišmantienė.

Kiekviena bendruomenė skirtingais keliais atvyko į Indiją, turi savą istoriją, veikiančias sinagogas, kultūrinę atmintį ir papročius. Žinomos dar trys mažesnės bendruomenės: tai XX a. Be to, kiekvienoje bendruomenėje esama atskirų sluoksnių. Pirmosios trys bendruomenės palaiko tam tikrą socialinį ir religinį tarpusavio ryšį, tačiau dažniausiai vieni kitus laiko pašaliečiais outsiders.

Man tai specifinė tema, nesu tiesiogiai susidūrusi su žydų skriaudomis. Bet žinau, kodėl vyro šeimoje buvo neigiamas požiūris į žydų tautybės asmenis. Dauguma lietuvių valstiečių labai ilgai nemokėjo nei skaityti nei rašyti. O žydai savo vaikus visada mokė rašto. Ir nutiko taip, kad lošiant kortomis žydelis pakišo pasirašyti vekselį, kuris buvo surašytas neteisingai. Paprasčiausiai apgavo, o paskui už skolas žydų bendros problemos vos ne visą žemę. Tai kaip jau čia galvosi apie juos gerai. Ir nesvarbu, kad apgavo dar prosenelį, šeimoje apie tai pasakojama iš kartos į kartą.

Mano senelio gimtinėje Gardino sritis, Baltarusija žydų gyveno daug. Yra žinoma, kad jie ir žemės valdė. Mano senelis grūdų derlių veždavo parduoti į Slonimą, supirkdavo žydas. Mama yra pasakojusi, kad prasidėjus karui tėvas taip pat buvo išvykęs.

O grįžo labai vėlai, jau vokiečiai buvo praėję tolyn, ir visas žilas buvo. Akcijai vadovavo SS hauptšturmfiureris Ludwigas Försteris. Tą dieną iš Kauno atvykę esesininkai ir vlasovininkai gete sugaudė ir į Vokietijos koncentracijos stovyklas manoma, kad į Osvencimą išvežė vaikų ir senelių žydų.

Penktadienis, rugpjūčio 27

Kartu su suimtaisiais savo noru išvažiavo Žydų tarybos nariai B. Kartunas ir A. Tą dieną įvykdyta žiauri vaikų atėmimo akcija, kuriai vadovavo oberfiureris Žydų bendros problemos Fuchsas ir oberšarfiureris Bruno Kittelis. Į getą įsiveržę esesininkai ir ukrainiečių policininkai vaikščiodami po namus atiminėjo iš motinų vaikus ir mėtė juos į autobusus, pasipriešinusias motinas mušė šautuvų buožėmis ir siundė šunimis.

Per dvi dienas surinkta apie 1,7 tūkst. Kitą dieną m. Gestapininkai ėmė padeginėti geto namus. Iš jų bėgantys žmonės buvo šaudomi. Sudeginti beveik visi gyvenamieji namai ir geto dirbtuvės. Šimtai žmonių žuvo liepsnose arba nuo kulkų. Iš viso iš Kauno geto 6—7 tūkst.

Į Osvencimą atvežti Kauno ir Šiaulių getų žydai moteris, mergaitės ir berniukai. Mažai kam čia pavyko išgyventi ir sulaukti išlaisvinimo. Yra žinių, jog iš 30 tūkst. Kauno geto kalinių karo pabaigos sulaukė tik apie 8 proc.

Nepriklausomos Lietuvos holokausto istoriografijos ir švietimo programų pokyčiai Pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais holokausto tema tarp Lietuvos istorikų buvo nepopuliari. Tuometinė Lietuvos visuomenė ir istorikai labiausiai domėjosi stalininio režimo metais — vykdytomis Lietuvos gyventojų represijomis trėmimais, kalinimais, žudynėmis ir t. Lietuvos istorikų vengimą imtis holokausto tyrimų iš dalies galima paaiškinti tuo, kad sovietmečiu šią temą režimas panaudojo politiniams ir propagandiniams tikslams — savo priešams, vadinamiesiems lietuvių buržuaziniams nacionalistams, kompromituoti.

Pastarieji be išimties buvo vaizduojami kaip nacių kolaborantai ir karo nusikaltėliai. Esant tokiai ilgametei ir skausmingai patirčiai, buvo natūralu, kad visuomenė ir istorikai nepatikliai žiūrėjo į holokausto temą ir ilgą laiką nesuprato jos tyrimo svarbos.

Be to, daugeliui istorikų tuomet atrodė, kad svarbiau nagrinėti temas, kurios sovietmečiu buvo uždraustos arba falsifikuojamos, pavyzdžiui, sovietinio režimo nusikaltimus.

Ar jums padidėjo elektros kaina pasirinkus tiekėją?

Pirmaisiais nepriklausomybės metais visuomenėje ir istoriografijoje vyravo tautinės ir nacionalistinės nuotaikos ir nuostatos. Buvo manoma, kad pirmiausia reikia tirti lietuvių tautos istoriją okupacijų ir aneksijų metais, o Lietuvos tautinių mažumų istoriją atidėti vėlesniam laikui arba palikti užsienio istorikų dėmesiui. Nenorą imtis holokausto tyrimų dar labiau stiprino nuolatos pasigirstantys JAV ir Izraelio kaltinimai lietuviams dalyvavus žydų žudynėse ir informacija apie bylas, iškeltas Vakaruose gyvenantiems lietuviams dėl dalyvavimo holokauste.

Tokie kaltinimai dažniausiai sulaukdavo neigiamos lietuvių visuomenės reakcijos, skatino gynybines nuostatas ir kaltinimus žydams dėl lietuviams padarytų skriaudų. Drąsesnių istorikų ir publicistų mėginimai kritiškai vertinti naujausiosios istorijos įvykius, atskleisti dalies lietuvių kolaboravimą su naciais vykdant žydų genocidą sulaukdavo neigiamos visuomenės ir žiniasklaidos reakcijos.

Tautinio atgimimo ir pirmaisiais nepriklausomybės metais naujausiųjų laikų lietuvių istoriografijoje vyravo iš lietuvių išeivijos perimtos koncepcijos ir nuostatos. Apie nacių okupaciją rašantys Lietuvos istorikai dažnai nekritiškai perimdavo įvykių traktuotes, sukurtas išeivijos Žydų bendros problemos. Ypač tai pasakytina apie istorikus, kurie rašė apie m.

Holokausto problemą lietuvių išeivija išskyrus jaunosios kartos istoriką dr. Saulių Sužiedėlį, žurnalistą Z. Rekašių arba ignoravo, arba traktavo iškreiptai ir tendencingai. Įvairios antižydiškos nuostatos ir stereotipai buvo paplitę ne tik išeivijoje, bet ir Lietuvoje. Tai taip pat kurį laiką trukdė objektyvių ir kritiškų tyrimų raidai ir visuomenės priėmimui. Vis dėlto nacių okupacijos laikotarpį tiriantys Lietuvos istorikai neišvengiamai turėjo susidurti su holokausto problema. Iš pradžių ją buvo mėginama spręsti atmetant sovietinės istoriografijos klišes ir pasitelkiant lietuvių išeivijos Vakaruose sukurtas romantines tautines koncepcijas.

Tačiau tai tebuvo laikina išeitis.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus leidinys T. Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus leidinys Joniškio krašto žydų bendruomenės praeitis neatsiejama nuo bendros krašto istorijos. Vienintelis Lietuvos miestas šiandien gali pasigirti turįs unikalų Lietuvoje dviejų sinagogų kompleksą. Ir ypač džiugu, kad rajono savivaldybės paminklosaugininkės G.

Objektyviems holokausto tyrimams būtina savikritika savo tautos istorijos atžvilgiu, o tai nesiderino su romantiškomis praeities vizijomis. Liudas Truska išskyrė dvi šiuolaikinės lietuviškos holokausto istoriografijos kryptis: tradicinę ir kritinę. Pirmosios atstovai siekia sumažinti lietuvių dalyvavimo holokauste mastą, iš dalies pateisinti savo tautiečių veiksmus ir sušvelninti jų kaltę. Ši kryptis iš esmės tęsia konservatyviąją lietuvių išeivijos istoriografijos ir publicistikos liniją1.

Antrosios krypties atstovai mėgina objektyviai ir kritiškai nagrinėti žydų genocidą Lietuvoje, neslėpdami nusikalstamų savo tautiečių veiksmų.

«Labas rytas» Žydų dainos ir išskirtinis kantorių iš Amerikos pasirodymas

Tiesos sakymas holokausto tema Lietuvos visuomenėje yra nepaprastai skausmingas ir sudėtingas procesas. Istorikas dr. Valentinas Brandišauskas yra pažymėjęs, jog aptarti istoriografinę situaciją trukdo daugybė priežasčių: konceptualumo bei socialinės ir kultūrinės kritikos tradicijų stoka, stereotipai, visuomenės konservatyvumas, nesugebėjimas suvokti skaudžios ir pirmiausia moralinės problemos2.

Truskos nuomone, holokaustas lietuviams yra ne tik istoriografinė, bet ir politinė ypač integruojantis į Vakarų struktūras bei moralinė problema. Jos esmė tokia: ar dabartiniai lietuviai pripažins, kas tada įvyko jų šalyje, besąlygiškai pasmerks savo nusikaltusius tautiečius, ar ir toliau, kaip tai buvo daroma iki šiol, visaip išsisukinės, teisins žudikus ir netgi kaltins pačias aukas3.

Kritinė holokausto tyrėjų kryptis Lietuvoje iš pradžių buvo labai silpna ir neturėjo didesnės įtakos nei visuomenės istorinei atminčiai, nei istoriografijos raidai. Tačiau iš lėto padėtis Lietuvoje keitėsi kritinių tyrimų naudai. Reikia pripažinti, kad Lietuvos valdžia gana anksti suprato politinį holokausto problemos aspektą ir stengėsi įamžinti holokausto aukų atminimą bei skatino žydų genocido tyrimus. Vilniuje buvo atkurtas Valstybinis žydų muziejus, rugsėjo ioji Vilniaus geto likvidavimo m.

Lietuvoje taip pat pradėtos organizuoti tarptautinės konferencijos, kuriose buvo nagrinėjami holokausto istorijos klausimai. Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus įsteigė Tarptautinę komisiją nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti.

Vienas svarbiausių jos uždavinių — nuodugniai ir objektyviai išnagrinėti Lietuvos žydų tragediją nacių okupacijos metais. Komisija išleido tris nacių okupacijai ir holokaustui Lietuvoje skirtus tomus.

• Izraèlio istòrija Valstybės kūrimas 70 po Kr.
• Uždegimas juosmens sąnarių
• Kas tepalas reikalingas osteochondrozės
• Zigmas Vitkus.

Holokausto istoriografijai ypač svarbus istorikų Christopfo Dieckmanno ir S. Sužiedėlio darbas4. Maždaug nuo m. Lietuvos istorikų susidomėjimas holokausto tema ėmė didėti. Istorikai susiduria su sudėtingomis problemomis. Jiems tenka aiškintis, kodėl nužudytų Lietuvos žydų procentas bene pats didžiausias Europoje, kodėl masinės žudynės Lietuvoje, kitaip nei daugelyje kitų nacių okupuotų kraštų, prasidėjo jau pirmomis karo dienomis, kodėl lietuvių administracija, policija ir vadinamieji partizanai baltaraiščiai klusniai vykdė nacių nurodymus persekioti ir žudyti žydus, ar pagrįstos lietuvių visuomenėje paplitusios nuostatos apie visuotinę žydų kaltę lietuvių tautai — m.

Gana svarbus impulsas holokausto tyrimams Lietuvoje buvo m. Vilniuje vykusi tarptautinė konferencija, skirta Vilniaus geto sunaikinimo mečiui. Joje buvo skaitomi užsienio ir Lietuvos istorikų pranešimai įvairiais holokausto klausimais.

Konferencija parodė per menką Lietuvos istorikų dėmesį holokausto problemai ir poreikį plėsti šios srities tyrimus. Konferencijos medžiaga buvo išleista atskira knyga5. Svarbią reikšmę naikinant įsišaknijusį pragaištingo žydų vaidmens Lietuvai — m.

Truskos ir Nijolės Maslauskienės darbai6. Šie istorikai savo darbais įrodė, kad jokio ypatingo vaidmens Lietuvos žydų bendros problemos ir sovietizavimo procese žydai nesuvaidino ir kad juos sovietų valdžia traktavo ir persekiojo taip pat kaip ir kitas Lietuvoje gyvenančias tautines grupes. Vadinamąjį Liaudies seimą, kuris m. Lietuvos komunistų partija turėjo 4,7 tūkst. Represinėse sovietinėse struktūrose žydų procentas maždaug atitiko jų dalį Lietuvos gyventojų demografinėje sudėtyje.

Per areštus ir trėmimus žydai nukentėjo ne mažiau nei kitos tautinės grupės. Lietuvos žydų 8,9 proc.

Zigmas Vitkus. Ką sužinojome apie Holokaustą per 30 metų?

Prieš karą žydai sudarė apie 7 proc. Lietuvos gyventojų7. Gausus prof. Vertingi yra istoriko V. Brandišausko darbai apie antisovietinį m. Išeivijoje sukilėlių ir Laikinosios vyriausybės veikla buvo idealizuojama ir šlovinama, ignoruojami bet kokie neigiami sukilėlių veiklos aspektai, juo labiau — ryšys su antisemitizmu ir žydų persekiojimu.

Brandišauskas atskleidė antisemitinius sukilimui vadovavusio Lietuvių aktyvistų fronto LAF ir Lietuvos laikinosios vyriausybės ji veikė iki m. Jis pažymėjo, kad LAF dokumentai ir spauda žydų atžvilgiu buvo gana agresyvūs, bet didesnio poveikio masių sąmonei neturėjo.

Nors šis autorius Lietuvos laikinosios vyriausybės nesiejo su žydų pogromais, tačiau pažymėjo, kad dalis jos išleistų įstatymų žydus diskriminavo, pavyzdžiui, žydams buvo netaikomi įstatymai atgauti sovietų nacionalizuotą turtą.

Brandišauskas taip pat tyrinėjo vietinės gydymas sąnarių vykdo lygmens valdžios elgseną žydų atžvilgiu: priverstinių darbų organizavimą, kontribucijas, getų steigimą.

Brandišauskas buvo vienas iš nedaugelio istorikų, ėmęsis nagrinėti Lietuvos katalikų bažnyčios poziciją žydų atžvilgiu nacių okupacijos metais. Jis pažymėjo, kad ir tarp Bažnyčios hierarchų buvo paplitę antisemitiniai stereotipai, pavyzdžiui, žydo komunisto arba enkavėdisto. Katalikų bažnyčios hierarchai esą nerodė iniciatyvos gelbėti žydus ir buvo gana abejingi jų kančioms. Nenorą užtarti žydų jie pateisino politinių pareiškimų vengimu, siekimu apsaugoti Bažnyčią nuo nacių represijų. Bažnyčios vadovybė bandė gelbėti tik apsikrikštijusius žydus Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad šimtai Lietuvos kunigų ir vienuolių gelbėjo žydus savo iniciatyva.

Darbų holokausto tema yra paskelbęs ir dr. Arūnas Bubnys Čia pateikiami svarbiausi žydų genocido Lietuvoje etapai, jų specifiniai bruožai ir aukų statistika. Remdamasis archyviniais dokumentais, autorius nustatė, kad karo metu buvo nužudyta — tūkst. Ligi tol įvairių autorių pateikiami duomenys svyruodavo nuo iki tūkst. Knygoje išryškinti ir holokausto Lietuvoje savitumai.

Ši orientacija turėjo esminės įtakos ir Lietuvos atminimo politikos krypčiai, kadangi buvo integruojamasi į organizacijas, kurių įtakingiausios narės jau buvo suvokusios universalią politinę ir moralinę Holokausto reikšmę ir pradėjusios dėti sistemingas pastangas šio įvykio įatmintinimui. Lietuvos valstybė už šią bilieto dalį buvo pasiryžusi sumokėti, nors tada turbūt mažai kas įsivaizdavo, kad atsiversiantis praeities paveikslas bus nelabai patrauklus. Susidūrimas su Holokausto problematika bei tas faktas, kad šiame nusikaltime dalyvavo nemažai lietuvių, tiek Lietuvos valstybės institucijoms, tiek visuomenei buvo netikėtas, todėl priimti Holokaustą Lietuvos visuomenėje nuo pat pradžių sekėsi sunkiai.

Tai apsunkimo ir kai kurių Izraelio bei JAV žydų organizacijų bei žiniasklaidos priemonių aštrus, dažnai ir nekorektiškas puolimas, prasidėjęs tuoj pat po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Aukščiausiosios Lietuvos institucijos ir atskiri politikai tada padarė išties daug, kad pademonstruotų Holokausto svarbos supratimą, puikiai suprasdami, kad toks pripažinimas buvo būtina sąlyga Lietuvai įsitvirtinti Vakarų politinėje erdvėje.

Per Izraelio radiją transliuota A. Brazausko kalba stipriai rezonavo tiek Izraelyje, tiek Lietuvoje, nors čia jo žodžių daug kas nesuprato, — kaip ir kiek vėliau prasidėjusių teismo procesų prieš buvusį Saugumo policijos Vilniaus skyriaus viršininką Aleksandrą Lileikį ir jo pavaldinį Kazį Gimžauską bei Algimantą Dailidę, kuriuos dalis visuomenės gal ir teismas traktavo kaip beprasmį senų žmonių kankinimą.

Veikiausiai nesuklysiu pasakęs, kad didžiausią įtaką bent dešimtį metų nuo ųjų Holokausto recepcijai Lietuvos visuomenėje, sykiu Lietuvos ir Izraelio santykiams, turėjo būtent anksčiau paminėti procesai. Priedo Lietuvos generalinės prokuratūros bandymai iškrapštyti iš Izraelio Lietuvos partizanų persekiotoją KGB karininką Nachmaną Dušanskį bei Simono Vyzentalio centro vadovo Efraimo Zurofo tendencingi išpuoliai prieš Lietuvą vienas kolega yra pasakęs, kad, jei yra asmuo, labiausiai sutrukdęs Lietuvos visuomenei priimti Holokaustą, tai yra minėtojo centro vadovaso apie pačias Holokausto aukas mažai tegalvota Simboliniu Lietuvos ir Izraelio santykių lūžio tašku, po kurio abiejų valstybių politikų retorikoje atsirado daugiau pozityvumo bei išryškėjo bendros ateities aspektas, buvo ieji, kuriuos Lietuvos Vyriausybė paskelbė Holokausto aukų atminimo metais.

Žydų bendros problemos metų birželį Lietuva priėmė ir Geros valios įstatymą, kuriuo įsipareigojo išmokėti kompensacijas Lietuvos žydų žydų bendros problemos už žydų religinių bendruomenių karo metais prarastą nekilnojamąjį turtą šios kompensacijos turėjo tapti investicija į Lietuvos žydų kultūros ir tyrimų plėtrą bei apsisprendė pagaliau kompleksiškai sutvarkyti didžiausią Holokausto vietą Lietuvoje — Panerių memorialą, kurio būklė ir tvarkyba jau seniai nebetenkino nei lankytojų, nei specialistų.

Šią seriją sudaro trys knygos, kviečiančios pažvelgti į meno istorija iš neįprastų perspektyvų: L.

Todėl apie Holokaustą kalbėta ne argumentais, o istoriškai netiksliais vaizdiniais, ilgainiui tapusiais banaliomis klišėmis.

Pateiksiu du pavyzdžius: lietuviai pradėję žudyti žydus dar iki nacių atėjimo; žydai aktyviai dalyvavę įtvirtinant sovietų valdžią Lietuvoje. Todėl revoliucija laikytina m.

Prezidento Valdo Adamkaus dekretu sudaryta Tarptautinė Komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams įvertinti, kurios įsteigimas simbolizavo Lietuvos politikų siekį ieškoti istorinės tiesos, tautų santarvės pagrindą iškeliant kaip nacionalinį prioritetą. Šios Komisijos taip pat Atviros Lietuvos fondo veiklos dėka padėtis Holokausto Lietuvoje tyrimų srityje pasikeitė iš esmės.